Balta naktis -

ji sklidina miglos, apgaubusios galvą, išsidriekusios per visą akiplotį. Brendi per gatvių šurmulį, bet lyg virš žemės, lyg nešama to, kas laukia ten, krantinėje. Ir taip norisi rasti tą žiburį, tarp tūkstančių gatvių žibintų, šviečiančių langų, šviesų dabinančių pastatus. Tą vieną liepsną, prie kurios atšyla akys ir lūpos. Šią skaidriausią naktį iš visų, migla lenda į mintis, painioja gatveles, klaidina, o galiausiai sutirštėjusi į tankią baltą skraistę apsiveja ir išsineša į sapnus. Labanakt, baltoji naktie, labanankt šurmuliu užtvinęs mieste, labanakt nesutiktasai.