Prisibelsiu į obuolio stiklą
Sulaužius rugpjūtį
Prirakinusi sapną
Beskoniame paukščių rūke
Tavo rankose dėmės ištikš
Ar gali taip būti
Dega saulė
Ir išvirkščias vakaras seka mane
Nežiūrėk
Kai byrės į atvirlaiškių atvartus tyras
Surandėjęs lietus
Kruvini atspindžiai laminuotų akių
Prisibelsiu į obuolio stiklą
Te rūkas prabyla
Šitiek jau išragauta
Po blausiais atspindžiais
O aš vis dar tikiu

Žinutės
tictac_it
tictac_it
Paišdykausiu motyvais , gerai ? :)


kaip štai

Į ką tai panašu
Kai debesys susidurdami      nesikartoja praeitimi
išskydusių dienų virpėjime

Į ką tai panašu
springsta minkštumu
tyvuliuojantys debesys gomuryje      gramzdinantys ilgesį
vis gilyn ir gilyn

Į ką tai panašu
Vakarams susigūžus
Saujose debesų niūrių
telieka tyliai klysti
nakties vienišos pušynais      ieškant sapno
Paskutinės kilpos

Į ką tai panašu
Kiekviena pernelyg priartėjusi
Tamsa pašnibždės    kad įstrigai
Atsitrenkęs į dangų

Kartą gyveno pasaka. Ji turėjo tris brolius bei penkias seseris, ir neturėjo tėvų. Našlaitė buvo, vadinasi. O gal žibuoklė. Bet tikrai ne piene. Ir ne kačiukas. Ji buvo kažkokia ne tokia, žmonės sakydavo, kad jai kažko trūksta. Apskritai tai ir ji pati abejojo kas esanti. Broliams ji buvo brolis, o sesėms - sesė. Na, bet tai ne esmė. Esmė tame, kad pavasaris vis niekaip nenorėjo baigtis. Šaltis vis atsėlindavo pažeme, kaip šerkšno šaltinis. Atrakindavo ledo šulinius. Ir viskas vėl baigdavosi bei prasidėdavo tuo pat metu. Pienių pagalvė, sraigių žiedeliai. Pašėlę varliūkščiai. Dviračiai be ratų. Ratų grįžulai. Ašys.
    Ir tada nusprendė pasaka ieškoti kažko svarbaus, ko labai trūko. Bet ji niekaip negalėjo apsispręsti, ko jai trūksta. Tada tiesiog patraukė pramintu taku, pragmatiškai pasvarsčiusi, kad šis kelias vis kur nors nuves. Bet kelias nenorėjo jos vesti, ir paliko pakelėje. Pastovėjo pasaka didelio lauko pakraštyje, ir nusprendė eiti tiesiog kur akys veda. Per vis dar nesužaliavusį lauką. Bet laukas apsisprendė nepaleisti jos, o ir savos akys apgavo. Taigi, stovėjo sutrikusi pasaka viduryje neaprėpiami lauko, ir nematė išeities.
    Taip belaukiant užkrito naktis kaip dusinanti paklode ant akių - bežvaigždė, bemėnulė, pajuodusi. Aplink pradėjo šokti vos įžiūrimi šešėliai. Pasaka nedrįso net akių pakelti, toks siaubas ją apėmė. Tik pirštu nedrąsiai krapštė žemėje užsilikusį pernykštį žolės stagarą. Galop neapsikentusi išrovė jį ir pradėjo ant žemės rašyti ženklus, tikėdamasi bent taip apsiginti nuo siaučiančių šešėlių. Bet naktis vis nepasitraukė. Tada pasaka užsimerkė, susirietė į kamuoliuką, ir nugriuvo ant šono, tikėdamasi prasmegti kiaurai žemę.
    Bet net ir žemė jos nepriėmė. Sutrikusi pasaka nebežinojo nė kur prisiglausti.
  Ir nusprendė tada pasaka pasiversti nematoma - gal bent šitaip išvengsianti juodųjų šešėlių. Kaip tarė - taip ir padarė. Žinia - juk pasakos žodis tvirtas ir neatšaukiamas. Taigi, išaušo šviesus rytas, ir atsikėlusi pasaka nutarė išbandyti, ar veiksmingi josios burtai. Patraukė į lauko pakraštį, ir laukas jos nesustabdė. Taip pasaka ištrūko iš lauko gniaužtų. Įgavusi drąsos ir vilties, patraukė pasaka toliau. Priėjusi laukymę, pilną žiedų, susitiko linksmuolę upę.
- Ar galiu prie tavęs prisiglausti, upe? - paklausė pasaka.
-Kodėl gi ne, pasaka? - atsakė upė. Ir pridūrė :
- Eikš su manimi, kartu keliauti bus smagiau.
Taip ir keliavo kartu, kol kartą pasaka nutarė išsimaudyti. Ji pasilenkė prie vandens, ir pamatė...savo seserį. Sesuo išrodė suvargusi, nusiminusi, visko bijanti. Pasaka pabandė prisiglausti prie sesės ir paguosti, bet sesuo taip drebėjo ir verkė, kad skubanti pasaka paslydo ir netyčia pastūmė savo sesę gylyn į vandenį. Upės vanduo susidrumstė... Pasaka nebegalėjo įmatyti sesers...bėgo krantu iš paskos... Kol pamatė - sesuo plaukia po vandeniu tarp elodėjų ir lelijų tokia nurimusi ir net pagražėjusi... Net nepajuto kaip sušnabždėjo - ,,plauk, sese, dabar tau nebėra ko bijoti...dabar tu laiminga...vanduo į vandenį...''

Kartą gyveno pasaka. Ji turėjo tris brolius bei penkias seseris, ir neturėjo tėvų. Našlaitė buvo, vadinasi. O gal žibuoklė. Bet tikrai ne piene. Ir ne kačiukas. Ji buvo kažkokia ne tokia, žmonės sakydavo, kad jai kažko trūksta. Apskritai tai ir ji pati abejojo kas esanti. Broliams ji buvo brolis, o sesėms - sesė. Na, bet tai ne esmė. Esmė tame, kad pavasaris vis niekaip nenorėjo baigtis. Šaltis vis atsėlindavo pažeme, kaip šerkšno šaltinis. Atrakindavo ledo šulinius. Ir viskas vėl baigdavosi bei prasidėdavo tuo pat metu. Pienių pagalvė, sraigių žiedeliai. Pašėlę varliūkščiai. Dviračiai be ratų. Ratų grįžulai. Ašys.
    Ir tada nusprendė pasaka ieškoti kažko svarbaus, ko labai trūko. Bet ji niekaip negalėjo apsispręsti, ko jai trūksta. Tada tiesiog patraukė pramintu taku, pragmatiškai pasvarsčiusi, kad šis kelias vis kur nors nuves. Bet kelias nenorėjo jos vesti, ir paliko pakelėje. Pastovėjo pasaka didelio lauko pakraštyje, ir nusprendė eiti tiesiog kur akys veda. Per vis dar nesužaliavusį lauką. Bet laukas apsisprendė nepaleisti jos, o ir savos akys apgavo. Taigi, stovėjo sutrikusi pasaka viduryje neaprėpiami lauko, ir nematė išeities.
    Taip belaukiant užkrito naktis kaip dusinanti paklode ant akių - bežvaigždė, bemėnulė, pajuodusi. Aplink pradėjo šokti vos įžiūrimi šešėliai. Pasaka nedrįso net akių pakelti, toks siaubas ją apėmė. Tik pirštu nedrąsiai krapštė žemėje užsilikusį pernykštį žolės stagarą. Galop neapsikentusi išrovė jį ir pradėjo ant žemės rašyti ženklus, tikėdamasi bent taip apsiginti nuo siaučiančių šešėlių. Bet naktis vis nepasitraukė. Tada pasaka užsimerkė, susirietė į kamuoliuką, ir nugriuvo ant šono, tikėdamasi prasmegti kiaurai žemę.
    Bet net ir žemė jos nepriėmė. Sutrikusi pasaka nebežinojo nė kur prisiglausti.
  Ir nusprendė tada pasaka pasiversti nematoma - gal bent šitaip išvengsianti juodųjų šešėlių. Kaip tarė - taip ir padarė. Žinia - juk pasakos žodis tvirtas ir neatšaukiamas. Taigi, išaušo šviesus rytas, ir atsikėlusi pasaka nutarė išbandyti, ar veiksmingi josios burtai. Patraukė į lauko pakraštį, ir laukas jos nesustabdė. Taip pasaka ištrūko iš lauko gniaužtų. Įgavusi drąsos ir vilties, patraukė pasaka toliau. Priėjusi laukymę, pilną žiedų, susitiko linksmuolę upę.
- Ar galiu prie tavęs prisiglausti, upe? - paklausė pasaka.
-Kodėl gi ne, pasaka? - atsakė upė. Ir pridūrė :
- Eikš su manimi, kartu keliauti bus smagiau.

Kartą gyveno pasaka. Ji turėjo tris brolius bei penkias seseris, ir neturėjo tėvų. Našlaitė buvo, vadinasi. O gal žibuoklė. Bet tikrai ne piene. Ir ne kačiukas. Ji buvo kažkokia ne tokia, žmonės sakydavo, kad jai kažko trūksta. Apskritai tai ir ji pati abejojo kas esanti. Broliams ji buvo brolis, o sesėms - sesė. Na, bet tai ne esmė. Esmė tame, kad pavasaris vis niekaip nenorėjo baigtis. Šaltis vis atsėlindavo pažeme, kaip šerkšno šaltinis. Atrakindavo ledo šulinius. Ir viskas vėl baigdavosi bei prasidėdavo tuo pat metu. Pienių pagalvė, sraigių žiedeliai. Pašėlę varliūkščiai. Dviračiai be ratų. Ratų grįžulai. Ašys.
    Ir tada nusprendė pasaka ieškoti kažko svarbaus, ko labai trūko. Bet ji niekaip negalėjo apsispręsti, ko jai trūksta. Tada tiesiog patraukė pramintu taku, pragmatiškai pasvarsčiusi, kad šis kelias vis kur nors nuves. Bet kelias nenorėjo jos vesti, ir paliko pakelėje. Pastovėjo pasaka didelio lauko pakraštyje, ir nusprendė eiti tiesiog kur akys veda. Per vis dar nesužaliavusį lauką. Bet laukas apsisprendė nepaleisti jos, o ir savos akys apgavo. Taigi, stovėjo sutrikusi pasaka viduryje neaprėpiami lauko, ir nematė išeities.
    Taip belaukiant užkrito naktis kaip dusinanti paklode ant akių - bežvaigždė, bemėnulė, pajuodusi. Aplink pradėjo šokti vos įžiūrimi šešėliai. Pasaka nedrįso net akių pakelti, toks siaubas ją apėmė. Tik pirštu nedrąsiai krapštė žemėje užsilikusį pernykštį žolės stagarą. Galop neapsikentusi išrovė jį ir pradėjo ant žemės rašyti ženklus, tikėdamasi bent taip apsiginti nuo siaučiančių šešėlių. Bet naktis vis nepasitraukė. Tada pasaka užsimerkė, susirietė į kamuoliuką, ir nugriuvo ant šono, tikėdamasi prasmegti kiaurai žemę.
    Bet net ir žemė jos nepriėmė. Sutrikusi pasaka nebežinojo nė kur prisiglausti.

Kartą gyveno pasaka. Ji turėjo tris brolius bei penkias seseris, ir neturėjo tėvų. Našlaitė buvo, vadinasi. O gal žibuoklė. Bet tikrai ne piene. Ir ne kačiukas. Apskritai tai ji abejojo kas esanti. Broliams ji buvo brolis, o sesėms - sesė. Na, bet tai ne esmė. Esmė tame, kad pavasaris vis niekaip nenorėjo baigtis. Šaltis vis atsėlindavo pažeme, kaip šerkšno šaltinis. Atrakindavo ledo šulinius. Ir viskas vėl baigdavosi bei prasidėdavo tuo pat metu. Pienių pagalvė, sraigių žiedeliai. Pašėlę varliūkščiai. Dviračiai be ratų. Ratai be ašies. Grįžulai.
    Ir tada nusprendė pasaka ieškoti kažko svarbaus, ko labai trūko. Bet ji niekaip negalėjo apsispręsti, ko jai trūksta. Tada tiesiog patraukė pramintu taku, pragmatiškai pasvarsčiusi, kad šis kelias vis kur nors nuves. Bet kelias nenorėjo jos vesti, ir paliko pakelėje. Pastovėjo pasaka didelio lauko pakraštyje, ir nusprendė eiti tiesiog kur akys veda. Per vis dar nesužaliavusį lauką. Bet laukas apsisprendė nepaleisti jos, o ir savos akys apgavo. Taigi, stovėjo sutrikusi pasaka viduryje neaprėpiami lauko, ir nematė išeities.

Tik tas abejoja kitų meile, kas pats nesugeba mylėti

Naktis atneša lietų
Nes danguje jau pienas palietas
Palieka žymės tik
Žaliame fone tarp asfalto juostų
Nė šuo nesuostų

Akyse juosta

...prie uždarytos stoties. Lyja ir kiaurai smelkia šaltas vėjas. Mergina naktinėje parduotuvėje garsiai šaukianti man į veidą - aš girta girta gal nori kad tau ką nors nupirkčiau rinkis ką nori. Ačiū nereikia atsakau. Išeinu laukan atsistoju po kažkokios įstaigos stogeliu. Netoli manęs įsitaiso mano sūnaus amžiaus vaikinas pamušta akimi, sėdi tiesiai ant grindinio parietęs kojas. Viešpatie mąstau kaip jam nešalta vienu megztuku apsirengus. Jis matyt klaidingai mane supratęs pristoja prašyti pinigų maistui. Atsakau kad neturiu. Nenoriu jam rodyti piniginės turinio. Atsitraukiu prie stoties vartų tiesiai į lietų ir vėją. Jaunimo srautas į naktinę parduotuvę nesiliauja plūdęs. Atgal grįžta nešini pilnais krepšiais butelių. Trypčioju kada gi atidarys tą stotį. Pagaliau... Einu prie kasos nusiperka traukinio bilietą žvalgausi kuris peronas. Parašyta autobusas. Pareigūno perklausiu ką tai reiškia.... Parodo kur autobusas. Pagaliau paryčiui grįžtu į svetimus namus.

Diena praeina besiilgint vieno ar kito
Kurių net neturiu teisės ilgėtis
Nes vakardiena jau praėjo
Ir viskas atliko

Bet ir tai yra gerai
Nes vakarui artėjant suprantu
Kad esu gyva
Ir vis dar turiu ko pasiilgti