Pasaka nr 00

Kartą gyveno pasaka. Ji turėjo tris brolius bei penkias seseris, ir neturėjo tėvų. Našlaitė buvo, vadinasi. O gal žibuoklė. Bet tikrai ne piene. Ir ne kačiukas. Ji buvo kažkokia ne tokia, žmonės sakydavo, kad jai kažko trūksta. Apskritai tai ir ji pati abejojo kas esanti. Broliams ji buvo brolis, o sesėms - sesė. Na, bet tai ne esmė. Esmė tame, kad pavasaris vis niekaip nenorėjo baigtis. Šaltis vis atsėlindavo pažeme, kaip šerkšno šaltinis. Atrakindavo ledo šulinius. Ir viskas vėl baigdavosi bei prasidėdavo tuo pat metu. Pienių pagalvė, sraigių žiedeliai. Pašėlę varliūkščiai. Dviračiai be ratų. Ratų grįžulai. Ašys.
    Ir tada nusprendė pasaka ieškoti kažko svarbaus, ko labai trūko. Bet ji niekaip negalėjo apsispręsti, ko jai trūksta. Tada tiesiog patraukė pramintu taku, pragmatiškai pasvarsčiusi, kad šis kelias vis kur nors nuves. Bet kelias nenorėjo jos vesti, ir paliko pakelėje. Pastovėjo pasaka didelio lauko pakraštyje, ir nusprendė eiti tiesiog kur akys veda. Per vis dar nesužaliavusį lauką. Bet laukas apsisprendė nepaleisti jos, o ir savos akys apgavo. Taigi, stovėjo sutrikusi pasaka viduryje neaprėpiami lauko, ir nematė išeities.
    Taip belaukiant užkrito naktis kaip dusinanti paklode ant akių - bežvaigždė, bemėnulė, pajuodusi. Aplink pradėjo šokti vos įžiūrimi šešėliai. Pasaka nedrįso net akių pakelti, toks siaubas ją apėmė. Tik pirštu nedrąsiai krapštė žemėje užsilikusį pernykštį žolės stagarą. Galop neapsikentusi išrovė jį ir pradėjo ant žemės rašyti ženklus, tikėdamasi bent taip apsiginti nuo siaučiančių šešėlių. Bet naktis vis nepasitraukė. Tada pasaka užsimerkė, susirietė į kamuoliuką, ir nugriuvo ant šono, tikėdamasi prasmegti kiaurai žemę.
    Bet net ir žemė jos nepriėmė. Sutrikusi pasaka nebežinojo nė kur prisiglausti.