apsirgau

apsirgau vandeningu potvynių miegu jau paryčiais,
miegas švirkštė iš manęs kaip vanduo iš
Parc de la Ciutadella liūto gerklės Barselonoj,
nekliudydamas ilčių ir sunkių žiedlapiškų skulptūros
sparnų, rytas apie svorį kalbėjo sniego plunksnelėmis,
moterys kudakavo apie pasaulio pabaigą,
kvepėjo vištiena, šis rytas, šis rytas, šis rytas –
karkiau per miegus, šaukiau laiko užnugarius, vejama
į vidurdienio viršūnes, kartojausi kartu su saule,
lupau baltai du kraujo spalvos obuolius, jų forma
skrodė orą, iš kurio virto garuojančios pakalnių žarnos,
balta saulė žiūrėjo tiesiai nemirkčiodama, kyšojau
kaip raudonas debesų liežuvis, miego diena buvo
albinosinė, buvau raudonos jos akys, dulksnojo,
rodžiau į viršų kaip dangaus laižomas pirštas, kuriuo mudu
juntame vėjuoto mąstymo kryptis, veidas gėrė
tamsų tolumų kraują, tvinstantį iš šiaurės kaip vidinės
kelionių glamonės, kaip deginantys sėsliųjų geismai,
į vieną suplaktos juoda bevaikystė ir balta bevaikystė,
šviesiais akvareliškais pigmentais išberti bergždi
didvakariai, alsavau, į plaučius įtraukdama ir
iškvėpdama angelus, smėlio laikrodžiai dužo
nuo riksmo gimdyvių, į pavasarį sproginėjant
vasariui, rašiau baltu ant balto, kad mano lopšys
yra dugnas ir iš gėdos kaito pakalnėj
mano miego daiktai, kad šis rytas šis rytas šis rytas,
kad praėjusio ryto daugybė


Aukso žarstymas

Auksinės dienos plūsta pro langą. Sėklomis.
Sėjos laikas – penktadienis, šeštadienis, pilnatis,
Pokalbių pauzės. Pamatysi jas sudygus,
Penkias sekundes pažvelgęs į auksines katės akis.
Glamonės nuravi švinines ir aliuminines piktžoles,
Auksinės valandos tarpsta,
Galvojant apie auksą, aukso netekus,
Dingus vienam auksiniam auskarui,
Kai likusio nenaudingumas primena tave patį ir
Tavo auksą, nenuperkamą už auksą.
Prabangus poros atskirtumas,
Aukojamas auksinei amžinybei.
Auksinės mieguistos valandos –
Aukso vertės, neparduodamos už auksą.
Aukso minutes sumezgu į žydrą kepuraitę,
Kuri iš tikrųjų yra slapta auksinė karūna.
Ne nuoga, o paauksinta guluos
Ir atsibundu paauksinta.
Auksu pabarstytas naktinis drugelis. Kandis.
Auksu prieš saulę auksinę žvilganti austrė.
Išlaikyto, kietai suspausto, stipraus ir
Svaigaus vasario kamštis auksinis,
Ant kovo aukso išsiliejęs vasario vynas,
Žiemos sniego kiauraraščiai, tik akimirkai
Bepridengiantys pavasario auksą,
Kuris tinka vestuvėms ir įkapėms tinka.
Auksas, atsparus kaip mirtis,
Dūmais paleistų žydų auksas,
Pelenų dienos auksas, žibantis ir pro pelenus.

Žiūrėk, o štai sėdi vyras, slaptas alchemikas,
Kuris, nieko neveikdamas,
Kaupia savo slaptąjį metalą.
Prieinu ir sakau jam lyg tarp kitko:
Pavasario laikas kanda švelniai,
Iš prigimties auksiniais dantimis.


Dryžuota

Žiemos karakulį be garso išvagoja
karališkasai laiko driežas.
Paviršius mano – dryžas dryžiais
ciano, cinamono, celibato, cinamono ir ciano.
Akies tinklainės cenzūra
Apverčia kryžių, įtaisydama danguj žeberklą.
Dvikvapė daugvaldystė,
šliaužiant laikui, lekiant laikui,
laikui plaukiant.
Neužkliudydamos bažnyčios šalto inkaro,
po gelmę nardo sniegenos cukruotos,
zylės, pjausto gyvastį ir tulžį vėliavom ir
juostom – mąstymų šilkus.
Žiūriu gelmėn užvertus galvą,
Pėdomis liečiuosi tilto, kevalo ar laivo denio,
slystu, griebiuos už letenos ar rankos,
dėl to srovė mus pasigauna dviese,
o rankos krintančių ore nubrėžia penklines,
į jas sukrinta, suskrenda penki šimtai
ir penkiasdešimt penkios natos –
zylėm, cinamoniniu sniegu,
ciano žvilgsniais, kol vilnijantis dangus
į žemės krantą išmeta,
kliudydamas eilėraščius nesmarkiai.

Žiūrėk, kaip mylimasis trina krumpliais
dešiniąją akį, į kurią įkrito mylimoji,
o nuo paukščių kaip panižo
vienišam vienuoliui
akį trečiąją.


Eilėraštis

Pirmoji eilutė turi skaidrias viskio akis,
raugo kvapą, žaidžia teleloto,
godi, kvėpuoja giliai,
pretenduoja į pradžią ir pabaigą.

Antroji nuolat svaigsta nuo pirmosios,
Ji – be teisės važiuoti (kovejeriu),
užsiima vien smulkiais
vakaro mainų sandoriais.

Trečioji pavežėja daiktus iki „mano“,
Ir šįvakar veža kvėptelėjimą vyro, kuriam
patinka prie kasos sėdinti brunetė, pūkelių
suodžiai virš bangele pakilusios lūpos.

Ketvirtoji, dažniausiai tuščia, su
mažaisiais apelsinais ir obuoliais pašonėje,
o kartais – su išpardavimo akcijomis,
ji lengvai užbaigia ketureilį.

„Trylika-litų-keturiasdešimt, –
sako man brunetė, nenustodama būti
eilėraštyje („Minima“, trečioji eilutė).

Pirštai kapstosi po pavargusią piniginę,
slysta monetomis, kepšteli
mažutėlį poezijos protezą,
jis primena sagą.

– Ačiū, kad pirkote.
– Ačiū.


Eiliuotai

Eile suremtos lėkštės, ei, neberašysiu nė eilutės,
kine, apšviestos iš ekrano, tepozuoja kėdės eilėmis,
o ekrane eiliuotai vertikalėm drožia liūtys,
lietus ant smailo vaizdo pasimovęs mirs

dar kartą – vėl auka dėl ritmo ir dėl rimo,
kiekvienas „dar“ yra sėja, gailaus veisimosi instinkto
spindesys skurdus, klampaus skaistybės grimo
svoris, varvantis korys, žvaigžde įtrūkęs sienos tinkas,

tu vartok kartotinius vaizdų hieroglifus lyg vaistą
ir kartokis mums, kartybe ir naktie, ant kito šono verskis,
atsisuk ir nugarą atsuk, išverski pilvą, pilnatie, įkeiski
mus už žavų Dievo žiovulį, už verksmą, už begarsį,

suapvalink ir apžiok šaltai, sukibusius porom ir posmais,
šlavinėk petražolių šluotelėm joninių trūnėsius,
vėl skersuoja sostai ir iš paskos deda skersą sueiliuotas popsas
vėl ant mūsų, ir ant musių, laižančių Beslano mėsą,

suguldytą eilėmis.


Karolio VI-ojo laidotuvės

Laikiau ją tądien sučiupęs už kojos,
savo karaliaus mirtį,
už auksinės jo laidotuvių lovos kojos,
jos brangus nuolankumas mano nosį pasiekė
bekvapis, kaip ir Karolio VI-ojo mirtis.
Mano marškiniai įmirko troškia, prakaituota
ateitim, kurią tądien nešiau sunkiai, vėsindamasis
vien auksu, kaip ir kiti dvidešimt devyni.
Įspaudžiau sau ties raktikauliu tamsų ženklą, kurį
vėliau atrado mano moters raudonas liežuvis, jis
irgi buvo paženklintas. Kiti du šimtai penkiasdešimt
nešė fakelus, buvo juodi, atgręžę savo ašarų
ir veido prakaito druską į tarytum drėgna duobė
atvertą baltą Paryžiaus Dievo Motinos katedrą,
bažnyčių alkis, mačiau, – bedantis, kūdikiškas.
Fakelų nešikams pavyko nusičiupti ugnį už jos
mirties, ir jie šventė pergalę, taip kaip ir
karūna, kuri tą pirmadienį buvo apžiojus
gelsvą mano karaliaus kiaušą, ir kaip auksinė
teisingumo ranka, užspaudusi prancūzų karaliaus
ranką, tai buvo ilgas pomirtinis pasisveikinimas.
Du ilgi auksiniai teisingumo pirštai siekė
karūną, stuksendami man į taktą, taip pat
mano broliui, kuris nešė auksinį baldakimą.
Visiems aštuoniolikai tūkstančių mirtis –
kurią visi laikėm už kojų, rankų, kryžių,
aukso, varpo virvės, laikėm ją už vienas kito –
sumokėjo mums po du denjė,
užsisakydama naujas vietas,
žadėdama būti netoliese.

Radau jos aitrių sulčių,
po dviejų dienų pratrūkus delno pūslei.


karštis

karštis plaikstosi karčiais
ore kybančią dvasią karvių uodegos karšia
saule tu mane blukini vartodama druską
tavo valia
vidaus sūrymas keičia vietą
ropščias į paviršių trokšta valdžios

drąsiai be gailesčio atsižadu prėsko vidaus
šią iš karščio kvaištelėjusią valandą
į klausimą kas čia atsakau klausimu kas čia
toks yra į veidrodį panašus karštis
atvėsęs dialogas yra mūsų kerštas karščiui
tad nesikarščiuok košdamas tuštumą
ar košiamas tuštumos
karščių krašte benamystės aukštumos
išdidžiai žiūri į namų šilumą ir židinio ugnį
vidinio glotnumo daugėja plinkant
eilėraščių kuokštais krykštavimais
karštis darbuojasi tarsi skustuvas
gimdymo namų priėmimo kambary
kuriame slapta ruošiamos angos
krebždant pasieniuose krepšiams
galugerkly troškuliui ir ateity krešuliams
krikštynoms krikštytojams kryžiažodžiams
po to krūpčiojančios krūtys kunigaikštystės
kunigų kumščiai krikštavaikių kumštukai
palengva kvėštantieji

karštą priešmirtinę minutę visas gyvenimas
išputoja lyg iššovus šampano kamščiui

šnabždesiai tarškėjimas barškinimasis
sirpstančios braškės pieno varškėjimas
drėkstančių marškinių sūrūs paveikslai
kairiniais prakaito kirčiais kirčiuojami veidai
įkaitę dangaus ir žemės tarpininkai
tarpuakiai tarpušvenčiai tarpkojai
smulkioji vaško architektūra
skandinama medunešio
medus skandinantis mane
vietoj sumuštinio karšta psichoterapija
išdeginanti aršumą ir aštrumą
košmarą vargšą rūmus
pakely į anapus Europoje karšinčių kamščiai
gelbsti tik vidų prieš mirtį ištuštinantys karščiai
tuščias praeina neklausiamas kas čia
pašventintas nežinojimo karšto

tad gerai numirti per karštį

– – – – – – – – – –

staiga viskas sukyla net vėjas
mes vėstame pilnėjame
prisipildome sūrymo žodžių
ir lyg kraujomaišos bijome klausimo


kedenimas

gruodžio
niurnantis murkiantis niūrumas
gruodžio
artimos naminės kiemsargiškos niūrumos
kedenamos mūsų žvilgčiojimų
sakymų „taip taip taip“ ir atsakymų „ne ne“
ir atsisveikinant mojuojamų rankų
pirmyn atgal žengiančių kojų
pinigus mokančių rankų
nieko nemokančių rankų
galūnės malančios
malančios į galą
kedenančios ligi galo
kūno virš kūno kedenantys
išsilenkimai atsilenkimai
tūpčiojimai ir prisispaudimai
sukylantys iš glamonių
ir jas vienas į kitą pasėjantys

kedentojau
per mišias tu suklumpi atsistoji
suklumpi atsistoji
regiu kaip
piestu visas kedanamas kailis
stojas puikuojas

taip taip taip
šiurpulingas kedenimas
brangaus nematomo kailio

ne ne ne bet juk šitai
linguoja lyg pakasynose

bet išsakyk tai
lyg saldų pakasymą


Mažakraujystė

Vaizdai, pabalę iš vidaus,
šį rytą jus regėjau kiaurai,
tarsi nuluptus. Balta kava ant balto stalo,
baltas vynas, duona, baltos kriaušės,
verandoj – baltas paltas, abitas ar sutana,
ten baltas angelas į baltą velnią baltakiavo,
o baltas velnias angelui dantis parodė baltus,
per gatvę ėjo baltos tarsi miltai moterys,
jų baltos kojos ant asfalto balto pėdsakų
balkšvų pabarstė, baltas ketvirtadienis
baltan penktadienin pripustė savo druskos,
ir subaltavo juodas katinas, šeštadienin įšokęs iš
sūraus penktadienio, naktis – tarsi žila,
pabalo Tavo akys tamsoje ir paakiai, ir balkšvos
buvo lūpos, metai – lyg nužievinti šviežiai,
o kai kalbėjai ir kažką protingo man sakei,
mačiau, kaip baltas kraujas plūdo Tau
į baltus smegenis, ir glaudei mane, įkaitusią baltai,
o kai nuo kelių Tau lipau, glėbys pabalęs man
atrodė lyg abiems paklotas baltas meilės patalas.

Išbalusi, įstabiai mažakraujystei
buvau padėta čia, Mažeikiuose, baltoje
lentynoje, prie gabalinio cukraus.


Pro skylutę

Kaproninės liūdesio tolumos,
vasario šokėjų sijonai, kilnojami atodūsių,
minus penki laipsniai Celsijaus

artėji į juos palei savojo vos vos banguojančio
veidrodinio suvokimo paviršių

prie šnarančios erdvės mus prisega
žuvėdrų segtukai

visų šviesių audinių apačiose – laukinių vištelių
smeigtukai, plius penki laipsniai Celsijaus

žvelgiu ton pusėn pagal tavo akies obuolėlio
sidabrą, smingu į tylią mudviejų tavo pozą
sunertomis rankomis

įdurtas, užuot dejavęs, prakalbi,
esi čia alfa per tą rūkais apaugusį
penktadalį takto, tą nuolatos atsinaujinantį truputį,
kurį laike ir erdvėj pradegina
šabato žvakė

užuot dejavusi, žiūriu pro
žydram kaprone
pradegintą
skylutę

viską matau


Ryto

Rąžydamies žiovauja ryto rykliai,
į žabtus pildamiesi ar-ar-arbatą,
susičiaupdami – ryžtingai – cit-cit-citrina,
C-rūgštim grynindami grimzdimą,
citrusas – mane, ryto dūmas – tave
nugramzdina ledan,
din-dan krenta į suledėjusią žemę,
nusirita stingdamas ryto trimitas,
regėjimams į priekį trykštant,
grimztam į rytmečio purslais aptaškytą
rytdieną, nors nuo pat ryto diena ši
mus ragina atsigręžti, ryžtis, sugrįžti,
ant ryto stalo pilna juk visko,
net po stalu žemčiūgai mums tviska,
bet ryto žiovuliu žiodamies,
ryto geismu, per greitai išdrįstančiu,
neryškiai praryjame saulės išganingą
diską, pumpurų nesukrovę, neišsiskleidę,
neparagavę dieviškų ryžių,
Dievo rytą Dievo sėklom
iš ryžto nugrimztam, iš ryto vėl
dygstam, iš ryto paklausia vėl
mūsų ar-ar arbata
ir nutildo cit citrina.


Šuniškos dienos

Štai taip ir pradedamos šuniškos mylimųjų dienos.
Regis, baltas žieminis šuo vis dar moja,
linguodamas savo vėduoklišką uodegą ,
artimą miegančių alsavimui, bet
jau tinsta pavasario didmenos, apsėstos
augimo dvasių: naminių dorybių grebluojanti
tarsena, saulės siūlus veliantys paukščių balsai,
sprogstamieji priebalsiai floros,
braškančios siūlės iš naujo įkvėptų daiktų,
begėdiški ryto šiugždesiai, pereinantys į lojimą:
apie dusulingą bėgimo dvasią,
nerišlias dvikalbystes, kilometrais matuojamą rują,
kelią, pašventintą šuns seilėmis,
trūkčiojantį juoką šviesaus skalbinių plazdėjimo.
Netikėtas Tėvo mirties purpuras kaip ugnies akis.
Klausyklos prabudusiems, siekiančios horiziontą.
Apšepę šventieji, kaip subtili tąsos degustacija,
šypsanti jos dvasia. Debiutuojančios gegučių poros.
Ties keturioliktuoju kukavimo dviskiemeniu
atiduodu savo mylimąjį saulės įkaitintam vielos
tinkleliui ir ant jo džiūstančioms vynuogėms,
atiduodu savo mylimąjį su sirpstančia uoga burnoj.
Ir šiandien jo esu atiduodama ūžiančiam
maurų vandens ratui, pavasario karkalams,
gargaliuojantiems nuo drėkinamojo kanalo pusės.

Šiandien esu vandens rato šuo.
Ir mylimasis yra saldaus vynuogių džiovyklos šuo.
Pro liūliuojančias eiliakojes minias mudu sekame
paskui baltakailę išeivystės dvasią.

Ir taip ligi urzgiančio dvitaškio.


štai

štai mano liežuvio šaukštelis
pakeltas ties šaukštišku gomuriu
štai liežuvio vyno ir gomurio
trejybė
kuri prasideda štai
du vyno suskliausti šaukštai
geldutė vietoje šauksmo
iš džiaugsmo net noris sušukti
dėl to ką apkabina
apsikabinusios poros slaptai
ir dvejetai užkampiuos vienkiemiuos
štai mano vienetiškas porinis trejybiškas
eilėraštis šįvakar
štai jis baigėsi irgi
buvo padėtas
kiaušinio pavidalo
štai

tu kiaušinį į šaukštą
tu šaukštelį į burną

na štai


Tu juokiesi

esi tas, kuris juokiasi ir demonstruoja
lengvai atiduodamą žydintį perteklių,
jo išsigąsta tavo jauna katė, kuri juokingai
laižo tau smakrą, jos liežuvis šiurkštus,
bet iš jo mes juokiamės švelniai, esi tas, kuris
juokiasi ateidamas ir išeidamas, taip pat pasitikdamas,
ir nesi tasai, kuris juokiasi paliekamas,
nes tada aš išsinešu tavo juoką, krutantį kartu su
auskarais ausų speneliuose, užčiauptą liūdnoje palto
raukšlėje, tavo juoką, kuris tada tampa mūsų,
ir tai – žiauri mūsų rudens tiesa, tiesa į žolę
iš aukštai krintančios kriaušės, turinčios žudančio
negrabaus skubėjimo, kai lekiama paknopstomis,
lekiama ir griūnama, užsigaunant širdį,
tavo juokas – kritimas, todėl juokdamasis
prisimerki, lyg vengtum gerai matyti, kas vyksta,
tavo akių vokai žaisdami susispaudžia, sugauna juoką
už uodegos, o paskui paleidžia, nes jis
visada randa kelią atgal, bet juk ir sulaikymas –
meilės papuošalas, na, taip, jis, juokas, visada
nunokęs, saldus, kartais saldžiarūgštis, ir kartais jis
prisirpsta netikėtai, be to, jis yra iš tų, kurie
nokina akivaizdybę: spindulys, įstrižai įbestas
pro užuolaidų plyšį, apšviečiantis dulkes,
tais kartais esu viena iš jų, tampu matoma,
bet neišskirtinė, juokinga, šitaip patvirtinu
amžino neišskirtinumo ir pasikartojimų tiesą,
taip, jis išsprūsta po to, kai tavo viduriai
sutrūkčioja, jis, juokas, beveik sprogsta kaip
pumpuras, gimsta jis greitai, plikas juoko peliukas,
taip, tai po sprogimo šviesiomis dulkėmis
išsiskleidžiantis juokas, ir jame yra pasirodymo
džiaugsmas, laimės mana, dalijama iš scenos,
nenaudingas confetti, imu jį už dyką,
tavo juoko ženklą nešioja visi daiktai ir gyviai,
juokinga tavo ornamentais kimšta pagalvė,
mano išvarstyti batai ir išsišiepę raudonai siuvinėtos
tavo tarnų šlepetės, tave bučiuot pasiruošusi ryto
bandelė lėkštutėje, musė, smulkiu savo nežinojimu
kutenanti tau kaktą, juokingi mūsų
meilės dūsavimai, kurie akli lyg vijokliai,
graibstantys orą


Vakarais

Vakarais, būtent vakarais geriausia girdėti,
kaip lietūs ir atodrėkiai čežina
storą dienų celofaną,

galvoju apie tai kaip apie nesibaigiančią
švenčių kankynę, kurią pro dantis košia vyrai,
kuri po kostiumais sprogdina sveikus jų raumenis,

vakarais, kaip tik vakarais dienos išsirengia
iš dovanų pakuočių, ir tada pasimato, kad jos yra
nuogos naktys ir kad švietė tik rūbas,

galvoju apie tai kaip apie šiaurę, kuriai
apdaras yra nebemąstomas įprotis, šiaurę, kurios
sparnai užsibuvo kokonuos, vaikai – vystykluos,
jūros – įvyniotos į ledą, o džiaugsmas –
beveik nedėvėtas, kaip naujas,

vakarai, tamsūs vakarai apnuogina alkį, kurio
kilmingas formas po pirmojo sniego įgyja
nutriušę lesyklos, jos – tokios mašinos,
kurios veža visuomet tik atgal,

galvoju apie tai kaip apie spalio nugirdytas
skardines epileptiškas vienkiemių lietaus vonias,
jų išsiviepę burnos apsiputoję lapkričio sniegu,

galvoju, kad lapkritis yra pirmasis gruodžio
vardas ir kad jis yra antrasis spalio vardas,
neabejoju, kad jis – krikšto vardas,
tariamas, svaigiam vandeniui varvant
per pakalnės nurudusią barzdą,

galvoju, kad kiekvienas pirmasis vardas yra
antras po daikto, augalo, veiksmo, mylimojo,
kaip visada antras yra eilėraštis,
kuris seka iš paskos tarytum šešėlis,

vakarais paprastai yra manoma, kad šis
pusamžis lapkritis labiausiai giminiškas
senajam lapkričiui, kurį
mums buvo davę pernai,

paprastais vakarais
paprastai vakarai.


Vakaro

Vakarėjam su vakaru,
vakarėjimas amžinas glamžinas,
vakarinės vakaro žmonos
vakarinį viralą verda,
vis pamaišydamos virbalu,
o vergės į vakarus veržias,
vakarais praverdamos langą,
verkdamos, verpdamos,
nuo vyro virpėdamos,
ašarom ištekėdamos už vakaro,
vietoj vestuvinio žiedo
gaudamos virbalą,
vietoj rožės – rožinį, verbą, dar
po verksmą, po neprilygstamą
vakaro vertę,
vietoj linkėjimo – klausimą:
„Ko jūs taip verkiat?
Vakarais prieš miegą,
prieš amžiną miegą
verkti neverta“...


Vergo daina

mano ponia,
ji palengva išsiskleidžia iš ryto,
svaigioje, mano nušienautoje vejoje dirba ji
sklandžiai puslankiais pirmyn ir atgal keliaujančiu
šviesiu žiedu gėlės, ir jai padeda
ochros spalvos skaldos takas

kas esi, mano ponia, už durų, kai vėjas šokdina
skalbinių virvę ir čia kekėmis sukabintas
tavo kūno linijas, net pačias intymiausias

kas esi, mano ponia, kai tavo kūnas šitaip
paleidžiamas vėjais ir jo kasdien vis mažėja,
kai many nekaltai jį nuo virvės pasėji

atpažįstu tavo liemenį, nors ir mažumėlę iškreiptą,
kai užklystu į slaptąjį džiovyklos kiemelį
prie rožės, raudamas piktuosius – aitrųjį builį
ar begėdį garstuką, esu jiems negailestingas
pagal savo ponios pavyzdį

mano ponia,
per pietus ji čiulpia viščiuką, prie kaulo jos lūpos
groja atžagariu švilpuku, nagų perlamutras
nuskaistina valgį ir mėsą ligi pat skerdyklos

kas esi, mano ponia, už durų, kur uodžiu aš
laiko acetoną, atsklindantį nuo tavo perlamutrinių pirštų
tiesiai į mano mažą plieninę ryto svajonių dėžutę,

lengvą tavo grožybių nuodą imu lyg sakramentą,
dievaži, esu tada užsimerkęs pagarbiai

mano ponia,
jos kasos kietai supintos į kuodelį viršugalvy,
ir, sukiodama galvą, ji rodo plaukų špygutę į visas
keturias puses, taip pat visoms haiku taisyklėms,

kas esi, mano ponia, už durų, kai juodos kasos
myluoja baltą pagalvę, švelnų žąsų pūką dar atmena
mano nuolankios šnervės, ir vyšnių spalvos vimpilą
dar čiuopia mano judrūs pirštai, kurių kaina patiko tau
tą saulėtą vasaros dieną turgavietėj

kas esi, mano ponia, už durų,
daug tamsių naktų mano širdį jodinėjo čia
tavo verksmas ir tik sykį girdėjau
dainuojant


Vyras juodu puspalčiu

atstovauju tą, kuris įmerkia mane į tamsą,
kartu su rudens geltlige esu jo trynys,
ir mudu gaubia juodas jo baltymas,
šeriu juodą jo puskatinį,

aviu juodus jo pusbačius, juodą puspaltį,
batus ir paltą, supraskite, dalijamės pusiau,
kaip ir kates bei katinus,
ir jaučiuosi dalybų išaukštintas,

bet jis muša man į krūtinę,
tai aš, jį pratęsdamas, sakau,
kad nevertas jo, bet neverski, sakau,
visos man kaltės, imki pusę jos,

o jis merkia mane lyg dešinę akį,
kairiąja filmuoja, kaip krinta
geltonoji spalio vertė
ir mano kalbų vergystė,

garso takeliuos ir paakiuos palieka jis
juodulius

juokiasi puse burnos


Gruodžio
31-oji
Tokia toji
sandūros ir virsmo dieta:
mes gliaudome šviesos branduolius
ir lesiojame žibančias sėklas, kai mūsų
automobiliai
stumia priešais save gulsčius
šviesos stulpus, gabendami mus iš
tamsos taško A į tamsos tašką B, jie aria birią
tamsą, o mes išbarstomi, nes esam čia sėja, ir šiandien tai tampa
atidengta,
visi: vieneto vienkiemiai,
dvejojantys dvejetai, Švenčiausioji
Trejybė, ketvirčiojami 2004-ieji, penkiakampės
viršūnėse, šešiakampės šeštadieniais, išsekę sekmadienių
budėtojai, aštuonkojės, devyniaragiai, dekalogai šampano ir dekalitrai
vyno,
m e s esame jaunutė
pardavėja, įsirišusi sidabruojantį
celiuliozinį kaspiną, kuris pozuoja mūsų
rankiniams laikrodžiams, mes esame į baltas dėžes dėžutes
pakuojami cukraus ir riebalų cunamiai, šįvakar paduodami prie kavos
ir mes esame kirpėja, kurios dryžuotas chalatėlis sugauna seno smuikininko
plaukų
galelių ką tik
nukirptą ir padaugintą šviesą,
apkūni kirpėjos alkūnė šiandien yra putli delfino
kaktytė, kuria slysta žila plaukų dulksna, dulksna šiapus
ir dar anapus kirpyklos, kai mes esame smuikininkas, angelo slapta
vadinamas Šviesa, esame scenoje ir ant mūsų vibrato plazda apakę balti
šventiniai
popieriaus kvadratėliai,
ir mes taip pat esam pianistas
baltais marškiniais, viešai vadinamas Tamsa,
ir mes turime blizgų atspindį ant tobulai plokščio
juodo fortepijono dangčio, mes esam klavišai ir mes esam
šviesūs senukai, žiūrintys pro spindintį akinių stiklo viršų, ir pagaliau, kai
mus pakerta žvilgantys peiliai laiko rodyklių, esam spalvingi šviesos čiauduliai,
sukutenantys žemės šešėlį.

Sara Poisson

sūnus paklydėlis

pilnatis
turėtų greitai švisti
iškišęs lekuojantį liežuvį
per samanas lekia vilkas mato
galulaukėje ganosi stirnos
užuodusios jo kvapą stirnos pakelia galvas
purpteli tarsi kurapkos išsisklaido
tačiau jo žvilgsnis greitas ir tikslus – tuoj pat
jis keičia taktiką puola
pasiveja jaunesnę, nepatyrusią o gal truputį sergančią
pirmiausia atskiria nuo bandos, tikslus šuolis – stveria
už gerklės bloškia žemėn stovi uždusęs
be jokio vertinimo stebi, kaip auka konvulsijose nukraujuoja
tuoj pat atsėlina iš miško sėbrai kartu su išbadėjusiais vaikais
seneliais, karšinčiais giminėm, jie drasko aukai vidurius urzgia
iššiepę kruvinus snukius, tik vienas jų matyt nebrendyla
nuėjęs stovi miglotoj pievoj dar vis negalėdamas patikėti
nejaugi tai aš: mato tekančią saulę: nejaugi tai aš
mato besiganantį arklį: nejaugi tai aš: girdi kurkia varlės
ir jaučia rasa lėtai užkrinta
ant jo aksominių
akiduobių


Landsbergis, Vytautas V. Lunatikų dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.

Miško siela

Raudonos properšos miškų...
O aš ten – giliai giliai.
Mane sapnuoja naivūs dievdirbiai.

Kiekvienas medis tikisi kasryt
Manas akis iš naujo pamatyt.
O aš ten – giliai giliai,

Kur mano plaukus glosto dievdirbiai.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Tarp ąžuolų šaknų,
Tarp bėgančios žolės,
Tarp prarastų dienų
Tylės.
Tylės.
Tylės.


Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.



Regimybės

Kada prasideda meilė?
Žmonės išeis
ir į medžių šešėlius žiūrės –
jie skaidriam vandeny.

Kada prasideda žodžiai?
Žmonės ateis
ir į medžių šešėlius žiūrės –
jie – tamsiam vandeny.

Prasideda meilė,
prasideda žodžiai –
ir šešėlių nebėr
nei skaidriam, nei tamsiam vandeny – – –


Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.



Poetai

Poetai juokias, verkia, pranašauja –
nemylimi, prarandantys, keisti.
Jiems visos akys pakartoja saulę.
Agonija jų širdyse skaisti.

Jie myli sapną, išdavystės nuodą
dažnai pajunta taurėse, dažnai – – –
Mylėdami jie visad išsiduoda
ir kalba: Nieko, meile, nežinai!..

Jie kalba, kalba, jie pasako viską –
ir nepasako visko niekados,
ant rankos jaučia tylų žiedą tviskant –
jame rasa nuo slepiamos raudos.

Poetai, spinduliai, pasaulio kerštas,
daiktų ir sielų virpanti grėsmė,
kur liejas kraujas begalybėn karštas,
kad visą širdį pervertų giesmė,

sparnais užkloja mylimosios rūbą,
kuris nakties šlamėjime nubus,
ir savo meilę išpažinti skuba,
kur niekad išsipildymo nebus.

Poetai juokias, verkia ir maištauja –
nemylimi, vadinami vaikais,
pasauliui savo meilę atnašauja,
pasiūlo neapykantą juokais.

Keisti poetai: kuo labiau jie geidžia
pasiekt iliuziją – tuo myli nekalčiau.
Paskui į savo meilę susižeidžia – – –
Aš jų mintis liūdėdama skaičiau.


Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.



Bodleras

Tos pykčio gėlės – amžina, lemtinga
Vaivorykštė virš miegančiųjų geismo.
Gėles jie renka vėl kas naktį. Sninga.
Teisėjai grįžta prakeikti iš teismo,
Tapytojai – karietomis į lūšną,
Sapnuotojai – ant sujauktų      paklodžių – – –
Prancūzija! Ne kalavijai lūžta –
Poetai plėšia purpurą nuo žodžių.
Girti laivai... Madonos pilsto vyną.
Krauju ataustas vakaras virš Senos.
Poetai skolą mirusiam grąžina – – –
O tu jauti: kaip auksas tau iš venos
Vėl žodžiai plūsta – karūnuotos dulkės!
Ir plunksną valdo nerimas beprotis.
Poetai plėšo purpurą – tai gulkis
Ant jo ramus. Ar gali vėl kartotis
Agonija, pasąmonėj dvilypės
Tos pykčio gėlės – jos gyvybei ruošis.
Mirtis akla, tamsi nuo begalybės...
Arčiau, ugnie, kol nesukaustė grožis!


Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.



Avilio mirtis

Ar iš ryto tai buvo, ar naktį – niekas neprisimena.
Tik vėjas atbėgo ir nuvertė avilį.
Į žolę tekėjo medus, paskendo jame žiogų smuikai,
O bitės buvo tylios kaip žmonės per laidotuves.
Niekas nebarė vėjo, niekas bičių nepaguodė; ir tekėjo
medus visą dieną.
Tik naktį atbėgo mergaitė,
pasėdėjo prie mirusio avilio –
ir bijojo valgyti medų
kaip paliktą bičių skausmą.


Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.



Orfėjaus monologas

Prisiliesk prie manęs paslaptim, nugalėta aistros,
paslaptim nugalėta išduok mano ilgesį tyrą.
Aš ilgėjausi meilės kaip jūros ošimas tikros,
kai bedugnėn sviedžiau savo sužeistą nuopuolio lyrą.

Aš ilgėjaus tavęs – ne paveikslų tamsybės, kuri
mus palieka nakčia tarp daiktų ir jų laikino grožio.
Tu pasaulio sode mano širdį kaip vaisių turi –
neprinokusį vaisių – jį šakos nuo žvilgsnio dar gožia.

Tu pasaulio sode mano kraują paverski medžiu,
mano kūną užmiršk – jis tik stelą vienatvėj tau neša.
Aš kas naktį kitur, aš kas naktį alsuoju, girdžiu,
kaip iš laikrodžių laikas į nebūtį stingdamas laša.

Ir bijau praeities – ji atrodo tarytum gamta,
pagimdyta šviesos ir tausojanti savo karūną,
Mano meilė tyli – ji, pilnatvės gėlėm apjuosta,
nusižemina sapnui, kad būtų tenai, kur nebūna.

Mano meilė rūsti – ji apsvaigsta nuo savo kančios
ir sapnuoja pasaulį – praeinančio kraujo miražą.
Prisiliesk prie manęs. Aš kaip sniegas visatoj keičiuos –
ir matau tavo ilgesį tobulą, nuopuolį gražų.

Bet praeina viltis – ir jau žodžiai bejėgiai, deja,
ir jau siela bejėgė pradėti pasaulį iš naujo.
Tartum paukštis kenčiu spindulingų jausmų danguje – – –
Prisiliesk prie manęs, išsigandusi laikino kraujo.

Prisiliesk prie manęs kaip dangus: jo sunki lapija,
jo lemtinga šviesa nesuartina sielų, kai kūnas
tartum žodžio skiemuo. Aš tarnauju pasauliui, deja, –
ir bedugnėj regiu paskutinių šventuolių karūnas.

Prisiliesk prie manęs paslaptim – ji aistros nepajaus,
ji boluos danguje ir stebėsis išeinančiu kartais.
Mano sielą prakeiks, mano siela pasaulį užjaus,
kai sutiks ne tave ties liepsnojančiais pragaro vartais.

Bet jei būsi ten tu – ji pasaulį paniekins, deja,
nusijuoks ir užmirš jo skliautų sidabrinę karūną.
Tai gyvenk mano sielos šviesoj ir jausmų danguje,
kad prarastum gamtoj savo tobulą, žudantį kūną.

Nes gyventi paskirta stebuklui, kol kraujas taurus,
kol iš meilės žiedų vis pini savo nuopuolį tyrą – – –
Aš bijau tik savęs, nes paniekinau laiko kerus –
ir bedugnėn sviedžiau savo sužeistą nuopuolio lyrą.


Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.



Euridikės monologas

Nekalbėkime žodžiais, nes žodžiai yra nebūties
paskutinė klaida. Nekalbėkime vystančiu kūnu.
Aš apvogčiau tave, bet palikčiau tau lašą vilties,
nes be jos net ir meilės po degančia saule nebūna.

Aš apvogčiau tave, bet esu jau pati apvogta –
netikėsi, bet klupau ties žudančiais pragaro vartais.
Įsikūnijo sieloj pavidalu tavo gamta,
ir pasaulis netobulas širdgėlą nuodija kartais.

Aš apvogčiau tave, tavo lyrą klasta ir nuodais
apkerėčiau staiga, tu manęs nesuprasi – tai šventa,
nes tu raudi su ja ir tiki jos liūdnais apžadais,
tavo ašarų man jau regėti visatoj nelemta.

O raudosi, raudosi, kai mano pavidalas nyks
tartum žydras vaiduoklis, nuodais apkaišytas ir jaunas;
mano žvilgsnį tenai užmarštis abejingai sutiks –
jos ledinė strėlė tyloje su regėjimu kaunas.

Neraudok praeities, neraudoki pavidalų tų,
kurie nuodija sielą, pasaulį pranokdami kartais.
Aš einu tyloje nebūties apgaulingu krantu –
ir sustoju viena ties liepsnojančiais pragaro vartais.

Mano dieve Orfėjau, pažvelk į mane, kol esu,
kol regiu tavo sielą ir giesmę girdžiu nelaimingą.
Mano kraujo dugne nuo alsavimo tavo tamsu –
ten išnyko širdis ir pavidalas mano sustingo.

Mano dieve Orfėjau, kaip keista, kai skiria gamta,
kai mirtis ir žiedai pakartoja praeinančių grožį.
Mano dieve Orfėjau, tik meilė dar būna šventa,
kol į šviesą palinksta gyvatėmis apjuostom rožėm.


Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.



Valanda, kai esi

Ir klaidina tave iš spalvų pasirodantis baltas,
ir pažadina vėl augmenijos vėluojantis balsas,
nesuprantamos linijos, pirštams paklusę ženklai.
Taip toli valanda – ir pasaulis, prie žemės prigludęs,
geležiniai keliai, delnuose nepranykstančio rūdys –
ir ledinis dangus, į tave pažiūrėjęs aklai.

Juoduose lašuose – gal tik jūros, o gal mėnesienos –
iš gamtos apdarų tau netinka šešėlis nė vienas.
Tavo laisvės našta, keistas nerimas žemei trapus.
Bet nebus jau sulaikančio mosto. Įsidega vėjas.
It vieninga širdis tavo žodžiuose meilė skaidrėja.
Ir nuauksina tylą rugsėjis pro medžių lapus.

Kas kartoja tave – nesulaukti sugrįžtant. Jau lieka
spinduliai atviri, gal dar akys, numaldžiusios nieką,
į pasaulį parodanti blėstančio vaisiaus ranka.
O kartoja tave ne tylus išsigandusio riksmas –
valanda, kai esi, valanda, kurioje pasiliksi,
valanda išeities, ne žalojanti kūnus trauka.

Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.

***
Balto ir keisto. Didelio didelio –
Tarsi akmens pasidėti po galva.
Sustok. Iš tolo klausyk, ką kalba.
Žiūrėk, ką vyrai neša ant skydo.

Tik nebijoti. Tiktai nebijoti.
Juokeis pribėgus. Sakei, kad gera.
Išaušus arklius parveda. Aria.
Aparia lapkritį. Aparia gruodį.

Mes dar sapnuosim, kaip rudenį lyja.
Kaip aikštės tuščios. Kaip žaizdos maudžia.
Sustok – užminsi. Dega po medžiais
Raudonos žvaigždės tarsi žarijos.

Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.


***
Svirnus pripylė ir į žemę kasė
Kviečių geltoną sėklą. Kaip šviesa.
Tu neik pro šalį vienas – išsigąsi,
Ilgai nešiosies ugnį akyse.

Tu neik pro šalį. Neik pro šalį. Neiki.
Didžiulis vėjas, keistas – virš visų.
Ir laikrodžiuos pelėsiais kvepia laikas.
Ir man baisu. Ir man labai baisu.

Jau senių akys vis arčiau prie žemės.
Jau girgžda durys. Lubos ir stalai.
Ir tik dabar pamatė, kad gyveno,
Kad rašė, kad kalbėjo – negerai...

Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.


***
Kai nešim šviesą.
Kai garsiai juoksis. Atsigręš į mus.
Kai ant kalvos sustosim –
Ir giedosim.

Bus saulė.
Pats vidurdienis tada.
Sunkiausias metas –
Ir geriausias metas.

Kai nešim šviesą.
Paslėps vaikus ir langus uždarys.
Ir pas duris –
Stovės su kirviais.

Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.


***
Kai nukris, kai sudegs visos žvaigždės,
Kai neliks danguje nė vienos,
Kas sėdės ir raudos, ir dainuos
Ištuštėjusių miestų aikštėse?

Tuoj sutems. Uždarykit duris.
Kyla vėjas, ir renkasi debesys.
Nežiūrėk! Nežiūrėk... Akys
Nepažįstamo keisto žvėries.

Niekas mūsų dabar neapgins.
Nei malda. Nei giesmė. Nei tylėjimas.
Ir mano gražiausi eilėraščiai –
Tik šešėliai ant juodo vandens.

Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.


***
Negirdėsi. Bus tylu nežmoniškai.
Ko bijai? Bijai bijai bijai...
Kaip virves eilėraščius vijai,
Kaip kanapės susivijo žodžiai.

Ir dabar pati jau nežinai,
Kur tiesa, kur melas. Galas galas...
Tam, kas buvo. Ir ieškosi amen –
Žodžio to – kaip laukuose akmens.

Tik šiltai aprenkite vaikus –
Vakare jau bus vėlu. Užmiršit,
Kad norėjot visą dieną mirti,
Ir miegosit – ramūs – be sapnų.

Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.


***
Kokia tu keista,
Mano nakties svajone.
Rytui atėjus,
Aš jau bijau tavęs.

Valtys parplauks,
Pilnos žuvų negyvų.
Ar tau nesunku, žmogau,
Žiūrėti į jų akis?

Tu nekalbėk –
Žodžiai tokie tušti.
Žodžiai banalūs
Niekam daugiau nepadės.

Riksmas – tegu.
Riksmas – virš akmenų,
Virš mūsų galvų
Tegu sužydės juodai.

Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.


***
Ir vėl iš tyko suanglėja medžiai.
Pajuosta rankos. Uždarai duris.
Save už stalo sodini kaip svečią
Pačiam didžiulės žemės vidury.

Toli už girių pirkių šviesos keistos.
Šunų lojimas ir žmonių šneka.
Paskui kas naktį vėl sapnuoji gaisrą,
Vėl glostai liepsną virpančia ranka.

Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Palengvėjo
Pabaigiau tą reikalą

Negyvi drugeliai aplink
Ir vikšrų nebėra

Krenta katės prisirpę iš lėto
Kol mąstau kas gi tas trioletas
Vėl aplink tik akių violetas
Krenta katės prisirpę iš lėto
Mezga voras tinklus ant ausų
Medžiai šoka aplinkui baletą
Krenta katės prisirpę iš lėto
Kol mąstau kas gi tas trioletas

O galima dar?

Esame mes

Rašyti šlykštybes - tai tik kutenti emocijas kitiems. Kuo daugiau šlykštybių aplink, tuo labiau tai pradeda atrodyti kaip gėris. Nes juk ir blogis kažkada pavirto blago, nes jo tiesiog tapo per daug. Esmė tame, kad būtina visame tame jovale bent bandyti pamatyti gėrį. Nes kitaip - neverta tupėti šiame gličiame pasaulėlyje.

Kodėl jums taip patinka šlykštybės