O taip norėčiau paliesti tavo petį ir pasakyti: taip, tikrai taip.

Laikas skaityti.

Paverkim...
Aš nuvyksiu ten, kur man lemta. Nes tai lemtis.
Kaip ir visa kita, kas įvyko, vyksta ir įvyks.
O lengva nebuvo niekada.

Įdomu, ar Dievas pirmiausia sukūrė griaučius, o po to visa kita?
Aš šiandien sukūriau griaučius, belieka juos užpildyti.
"Belieka"... - pasijuokiu iš savęs.
"Užpildysiu", - patikinu.
O pati savim tikiu - kaip gi kitaip?
Jei namiškiai duos laiko (tikrai duos), jei tie kiti pasakys "taip" (neaišku), jei sulauksiu palaikymo (truputį tikrai bus), jei bus laiko terminas (na, sakysim, Jolukos reikalavimas: "atsiųsk kuo greičiau el.paštu"), jei būsiu lupama (už sviestus sviestuotus - kaip Avoir mėgsta), jei pavyks įsupti supynes (kai kurie, nors patarnauja, vis reikalauja, kad pati jas supčiau...). Na, yra dar tokių, kurie užtemdo mano kelią, siundo šunimis, arkliais, gnaibosi, gmitinėjasi, sabaliuojasi ir... Apskritai...
Griaučiai juk negali likti tušti...

...10 km - ilga kaip šimtmečiai distancija... bent jau šiandien taip pasirodė...

Pasiilgau...

Dar nė viena istorija nebuvo teisinga.
Tik aš tokia - tikiu kiekvienu, kas jis bebūtų.
Te džiaugiasi pasaulis, kad aš ne teisėja, nes... būtų blogai...

Važiavau dirbti, pakliuvau į ekskursiją :) O kaip gražu buvo!!!

...ir skaito, ir rašo, ir publikuoja.

Laukinė šiandien skaito. Va taip!