Jei tu žinotum, kad... Bet tu nežinai.
Jei... Ne, nėra jokių "jei".
Yra tik realybė.
Kartais skaudi.
Kartais tikra.
Kartais teisinga.
Kartais nereikalinga.
Bet visi "jei" yra beprasmiai.
O jei tu manai kitaip?...
Jei...

Kiekviena diena prabudus – kaip ežeras, kurį nežinia kaip perplaukt reikės, o savaitės, mėnesiai lekia, kad nė mirktelt nespėji. (V.Papievis)

Justinas Marcinkevičius
EPILOGAS

...pro saulės patekėjimą,
pro obelų žydėjimą,
pro vandenų siūbavimą,
pro žemės sužaliavimą,
pro žiemą ir pro vasarą,
pro žodį, juoką, ašarą,
pro mėnesienos žvilgesį,
pro viltį, baimę, ilgesį,
pro gimstantį ir dygstantį,
pro mirštantį ir nykstantį,
pro silpną ir pro valdantį,
pro alkaną, pro valgantį,
pro pjaunančius, pro sėjančius,
pro tyliai klausinėjančius:
kodėl kodėl kodėl...

"... iš dabarties besiveržiantis ateitin, kur nežinia, kas mūsų laukia. Bet mes ten skubam, kaip skuba užaugti vaikai, nesuvokdami, kad nieko gražiau nebebus."    (V.Papievis)

Pirmą kartą patiriu, kad esu čia visiškai viena!
Liaudis miega.

Esu dėkinga likimui už visus žmones, kuriuos savo kelyje sutikau.
Jei čia skaitai - esi vienas iš jų.

O kas būna, kai viskas pasibaigia?

Kas atsiranda pirmiau - meilės objektas ar gebėjimas mylėti?

Kodėl niekada nebūna aukso vidurio?

Įdomu, kokiais motyvais remiasi kritikai, kurie vertina kūrinį po kūrinio, nepalikdami savo identifikacojos pėdsakų - baimė, nepagarba, ar, priešingai, pagarba, nesusireikšminimas, o gal įsivaizdavimas, kad jų nuomonė gali būti laikoma kaip absoliuti, nepririšta prie jokios asmenybės?
Nors, tiesą pasakius, kodėl mums turėtų tai rūpėti - juk mes jų nepažįstam, kad ir kuo jie save vadintų, visgi, tai tėra tik eilinis individas.