Rašau ir rašau.

Ačiū tau. Ir tau. Net ir tau. O ypatingai - tau.

Laimės pilnos kelnės!!!

Gunda manęs nebeklauso...

Tekstui reikia tavęs, kitaip jis neegzistuoja. Taip, jis atsiranda, kai yra parašomas, bet tik tu gali suteikti jam gyvybę. Ir aš. Beskaitydami. Tada jis gimsta, atgyja. Būtent tai ir daro rašymą stebuklu ir neviltim - kad romanas egzistuoja tik tokiame laipsnyje, kiek tu jam suteiki erdvės savyje. Ne, tai nereiškia, kad tekstas neegzistuoja. Ir tai nereiškia, kad bet koks skaitymo būdas yra tinkamas. Visai ne tai turiu mintyse. Noriu pasakyti, kad tekstas tampa tuo, kuo skaitytojas jį paverčia apsigyvendamas jame, gyvendamas su juo.

(Hanne Ørstavik)

Ogi vis dėlto kartais dar pasijaučiu tebesanti gana jauna.

Nemiegoti naktimis yra labai kvaila, nebent yra rimtų priežasčių, kurių aš visada turiu.

ir pas mus atėjo...

Įdomu, ar šitas TŽŽ yra?

Kartais yra svarbesnių dalykų ir už miegą, ir už rašykus.