Pati mažai teišmanau poeziją, todėl stengiuosi kuo mažiau savo nemokšiškumą demonstruoti ir neskriausti autorių neteisingai balsuodama.

Bet pasirodo, tarp rašykų esama asmenų, kurie nieko neišmano apie gerą prozą, ir vis dėlto niekaip nesusilaiko nuo pagundos nubalsuoti.

Na, tegul ir toliau balsuoja - juk tik save apjuokia.

Atgaivink mane.

O man ir vėl nusispjauti...
Melagė...

Užduotis "Amputacija" tęsiasi.

Viskas, dėl ko abejoji, yra nereikalinga. Žiauru...

Taip, obelys jau nužydėjo. Kas toliau?

Tik pažiūrėkite į savaitės geriausiuosius: du fantastų kūriniai, du prozos, vienas esė. O dar kalbam, kad ilgų kūrinių niekas neskaito. Skaito, kai gerai rošo, ar ne?

Abstinencija...

Nežinau, kiek valandų pas tave –
Skaičiuoju.
Gal septynios?
Taip, kai tave sutikau, buvo septynios.
Tada kláusiau, bet dabar nebedrįstu,
Tik skaičiuoju tyliai,
Pašnibždom kaip maldą bažnyčioje.
Ir tu nedrįsti nė žodžio ištarti –
Žinau.
Nes tai gali tiesiog sutrupėti,
Jei žinosim per daug.

Svajonėje esam užgimę,
Ne gyvenimui,
Be jokios ateities –
Tik akimirkai, kuri tįsta lyg siūlas,
Pertemptas siūlas.
Ir jis kažkada plyš.

O tada vėl liksim vienas kitam
Nepažįstami.

Skaičiuoju –
Kiek valandų liko?
Gal septynios.

Sulaukėjau.