„Kai nuo pat pirmų kvėptelėjimų matai žmones, pasirinkusius gyvenimo kelią pagal „dūšią“, pagal pašaukimus, supranti, kiek laimės gali atnešti darbas. Pamatai, kaip svarbu yra augti dėl vidinės motyvacijos, ne dėl kažkokių laikinų išorinių sėkmių ar įvertinimų.“ [IN]

„niekdėlės gal praversti nors dėl pamarginimo balto popieriaus“ [JŽ]

„Siekdamas būti objektyviu žurnalistas turi giliai pažvelgti į problemą. Žvelgdamas giliau jis tą mato subjektyviai, t. y. taip, kaip jis supranta ir kaip jam pavyksta pamatyti. Todėl tas jo subjektyvumas yra objektyvizuotas, tačiau vis dėl to išlieka subjektyvus. Todėl žurnalistui tas dalykas tampa kliūtimi manant, kad jis visuomet yra objektyvus. Tas objektyvumas apibrėžiamas labai formaliai. Iš esmės tai reiškia, kad kiekvienas faktas turi būti patikrintas. Tuo ir užsibaigia objektyvumo supratimas. Tačiau realiai kalbėdamas apie faktą, jį plačiau interpretuodamas žurnalistas įdeda save, savo vertybes ir pasaulėžiūrą. Šioje vietoje jis ir tampa subjektyvus.“ [LB]

„Aš nežinau, ar tie menininkai, kurie iš tikrųjų tarnavo Dievui, drįso save vadinti „kūrėjais“... Jie buvo amatininkai, meisteriai, statytojai, kapelmeisteriai... Kūrėjas buvo tik vienas Dievas. Dabar žmogus save vadina „kūrėju“, savo veiklą – „kūryba“ ir visa tai – šėtonui... Kažkas pasakė, kad Dievas padovanojo Adomui moterį, o velnias – fantaziją...“ [IJ]

kas moka rusiškai, tegu pasako, kiek poetiškas eiliukas apie babušką, arba tegu nustoja vadint vienus dalykus poezija, kitus – ne ne ne.

„Daktaras nesupranta, kad lemia ne žinios, o gyvenimo pažinimas – tarsi atėjęs į spektaklio antrą veiksmą, todėl ir nesupranta, blaškosi.“ [DG]
(„Доктор ... не  понимает,  что  это несоответствие не знаний, а жизни, аналогичное тому, как если бы  он  пришел на спектакль со второго действия и поэтому не понимает, путается.“)

– Aš pirmas,
pirmas kopėčių žanre,
nuo paviršiaus įsmigusių,
kaip tas kilometrinis stiebas po žeme.
– Jei tikslas - žemė,
žeme mirėliai bėrėsi,
sluoksniai dėjosi vienas po kito
nagų juodymų kilometrais,
taip ir mėnulį pasieks.
– Įsipylę išėjo – atėjo,
kai karsto dangtis sutrūnijo,
pastebino dangčio estetika,
uždengę akis,
akių (k)raštelius
kapišonų raštais.
– Pasilaidojo paskutinįsyk,
nusileido viskam ir sau, išnyko,
timelapse iki neregimumo akiai.

tu kamuolys
karo siūlai
lipniai savi
mėgstami liūnai
o tu kamuolys
tik aukštyn ir žemyn
na ir į šonus
„bum“ gyveni
savyje slepi
euforijos ginklą
cukrum riedi
ogi bandelė
esi

„Kartais net ir pats rašytojas nežino, kaip jis santykiuoja su būtimi, nes jis kuria ne iš savo proto, bet iš savo įžvalgos, kuri ne visada iškyla jo sąmonės švieson. Čia yra pagrindas, kodėl kartais kritikai daromas priekaištas, esą ji teigianti tai, ko autorius nė nemanė. Galimas daiktas, kad jis nemanė. Tačiau jis tai pasakė nė nemanydamas. Sąmoningos autoriaus intencijos ne visados susiderina su jo veikalų tikrove. Tuo tarpu šita tikrovė kritikai kaip tik pirmoje eilėje ir rūpi.“ [AM]

Tarp jų, žinoma, buvo kivirčų, nuoskaudų, nesutarimų. Bet jie buvo kažkokie ypatingi. Jie vienas kito nežemino. [DG]