Kartais aš pagaunu save nesusigaudančią šių dienų realybės mene. Rašyko poetai ir poetės lanksto save perpus, ketvirčiuoja, kerta sau galvas ir kojas, kol išgimdo kokį ketureilį. Po to seka skvarbus ir mėsinėjantis vertintojų verdiktas, o kiek dar įvairiausio erzelio aplinkui, plius nuolatinė konkurencija, apgirtusios mūzos ir prikepusi kiaušinienė. O štai atsiverčiau Šiaurės atėnus. Rašo poetas Antonio Machado. Eilėraštis Vaikystės prisiminimas: "Žvarbi diena. Žiemos dangus -/Nykus ir rūškanas. Mokykloj/Jau sėdi mokiniai. Slogus/Lietus barbena vis į stiklą ir t.t." Rašyko kontekeste toks kūrinys gautų geriausiu atveju vieną balą. Hm, tikrai. Kartais pagaunu save..

ištekėjau visas eiles, neturiu šiuo metu ką pasakyti.. Mūza pasiplovė.

... penktadienis...

Kai pirmą sykį pamačiau draugės lėlę Barbę, nustėrau iš nuostabos: iki tol, kaip ir dera tų laikų vaikui, buvau susidūrusi tik su mielomis didelių mėlynų akių lėlytėmis, apvaliais veidais ir putliomis rankutėmis. Prieš mane nei nemirkteldama valiūkiškai šypsojosi tobulo grožio šviesiaplaukė moteris, kurią galėjai rangstyti prie jos grakščių kūno formų puikiai derančiais drabužėlių komplektais. Kas galėjo būti stebuklingiau nei delnuose laikyti ligi tol tiktai pasakose gyvenusią princesę? Nuo tos dienos visas savo susivėlusias lėles sumečiau į kampą.
Tą nemalonią dieną atsimenu gana blankiai. Iš kažkur išdygusi Barbė dideliu keistai išsipūtusiu pilvu tą pačią akimirką man sukėlė šiurpą. Kas galėjo šitaip subjauroti manąją princesę? Kas galėjo iš jos šitaip pasityčioti? Paslaptis paaiškėjo, kai draugė, pakėlusi lėlės suknelę, atidarė standžiai pritvirtintą plastmasinę pilvo dalį, kurioje susirangiusi glūdėjo dar viena mažulytė lėlytė - gražiosios Barbės vaikas. Ši staigmena mane išgąsdino. Iki tol maniau, kad vaikus neša gandrai, jie auga kopūstuose ar kažkur kitur, tiktai ne pilve! Pilvotoji Barbė man iš karto nepatiko, tačiau kuo toliau, tuo labiau ji kėlė man nepaaiškinamą baimę ir pasidygėjimą. Nuo tos pačios dienos daugiau taip ir nepaliečiau savojo žaislinio lėlių vežimėlio.
Esu pasiryžusi ir toliau tikėti, kad gyvenime galima susikurti pasaką. Galima plačiai šypsotis, nuolatos svajoti, kalbėti rožėmis ir verkti perlais. Galima laukti savojo princo, kuris užsliuogs į manąją pilį stangria kasa (tiesą pasakius, nelabai stangria, bet tiek jau to) ir pagrobęs mane nusineš į savo pasaulį, kuriame mudu tarsi tie du beprotiškai įsimylėję elfai - nuo žiedelio ant lapelio. Ir šitaip ilgai ir laimingai.

Kai pirmą sykį pamačiau draugės lėlę Barbę, nustėrau iš nuostabos: iki tol, kaip ir dera tų laikų vaikui, buvau susidūrusi tik su mielomis didelių mėlynų akių lėlytėmis, apvaliais veidais ir putliomis rankutėmis. Prieš mane nei nemirkteldama valiūkiškai šypsojosi tobulo grožio šviesiaplaukė moteris, kurią galėjai rangstyti prie jos grakščių kūno formų puikiai derančiais drabužėlių komplektais. Kas galėjo būti stebuklingiau nei delnuose laikyti ligi tol tiktai pasakose gyvenusią princesę? Nuo tos dienos visas savo susivėlusias lėles sumečiau į kampą.
Tą nemalonią dieną atsimenu gana blankiai. Iš kažkur išdygusi Barbė dideliu keistai išsipūtusiu pilvu tą pačia akimirką man sukėlė šiurpą. Kas galėjo šitaip subjauroti manąją princesę? Kas galėjo iš jos šitaip pasityčioti? Paslaptis paaiškėjo, kai draugė, pakėlusi lėlės suknelę, atidarė standžiai pritvirtintą plastmasinę pilvo dalį, kurioje susirangiusi glūdėjo dar viena mažulytė lėlytė - gražiosios Barbės vaikas. Ši staigmena mane išgąsdino. Iki tol maniau, kad vaikus neša gandrai, jie auga kopūstuose ar kažkur kitur, tiktai ne pilve! Pilvotoji Barbė man iš karto nepatiko, tačiau kuo toliau, tuo labiau ji kėlė man nepaaiškinamą baimę ir pasidygėjimą. Nuo tos pačios dienos daugiau taip ir nepaliečiau savojo žaislinio lėlių vežimėlio.
Esu pasiryžusi ir toliau tikėti, kad gyvenime galima susikurti pasaką. Galima plačiai šypsotis, nuolatos svajoti, kalbėti rožėmis ir verkti perlais. Galima laukti savojo princo, kuris užsliuogs į manąją pilį stangria kasa (tiesą pasakius, nelabai stangria, bet tiek jau to) ir pagrobęs mane nusineš į savo pasaulį, kuriame mudu tarsi tie du beprotiškai įsimylėję elfai - nuo žiedelio ant lapelio. Ir šitaip ilgai ir laimingai.

Kai pirmą sykį pamačiau draugės lėlę Barbę, nustėrau iš nuostabos: iki tol, kaip ir dera tų laikų vaikui, buvau susidūrusi tik su mielomis didelių mėlynų akių lėlytėmis, apvaliais veidais ir putliomis rankutėmis. Prieš mane nei nemirkteldama valiūkiškai šypsojosi tobulo grožio šviesiaplaukė moteris, kurią galėjai rangstyti prie jos grakščių kūno formų puikiai derančiais drabužėlių komplektais. Kas galėjo būti stebuklingiau nei delnuose laikyti ligi tol tiktai pasakose gyvenusią princesę? Nuo tos dienos visas savo susivėlusias lėles sumečiau į kampą.
Tą nemalonią dieną atsimenu gana blankiai. Iš kažkur išdygusi Barbė dideliu keistai išsipūtusiu pilvu tą pačia akimirką man sukėlė šiurpą. Kas galėjo šitaip subjauroti manąją princesę? Kas galėjo iš jos šitaip pasityčioti? Paslaptis paaiškėjo, kai draugė, pakėlusi lėlės suknelę, atidarė standžiai pritvirtintą plastmasinę pilvo dalį, kurioje susirangiusi glūdėjo dar viena mažulytė lėlytė - gražiosios Barbės vaikas. Ši staigmena mane išgąsdino. Iki tol maniau, kad vaikus neša gandrai, jie auga kopūstuose ar kažkur kitur, tiktai ne pilve! Pilvotoji Barbė man iš karto nepatiko, tačiau kuo toliau, tuo labiau ji kėlė man nepaaiškinamą baimę ir pasidygėjimą. Nuo tos pačios dienos daugiau taip ir nepaliečiau savojo žaislinio lėlių vežimėlio.
Esu pasiryžusi ir toliau tikėti, kad gyvenime galima susikurti pasaką. Galima plačiai šypsotis, nuolatos svajoti, kalbėti rožėmis ir verkti perlais. Galima laukti savojo princo, kuris užsliuogs į manąją pilį stangria kasa (tiesą pasakius, nelabai stangria, bet tiek jau to) ir pagrobęs mane nusineš į savo pasaulį, kuriame mudu tarsi tie du beprotiškai įsimylėję elfai - nuo žiedelio ant lapelio. Ir šitaip ilgai ir laimingai.

Kai pirmą sykį pamačiau draugės lėlę Barbę, nustėrau iš nuostabos: iki tol, kaip ir dera tų laikų vaikui, buvau susidūrusi tik su mielomis didelių mėlynų akių lėlytėmis, apvaliais veidais ir putliomis rankutėmis. Prieš mane nei nemirkteldama valiūkiškai šypsojosi tobulo grožio šviesiaplaukė moteris, kurią galėjai rangstyti prie jos grakščių kūno formų puikiai derančiais drabužėlių komplektais. Kas galėjo būti stebuklingiau nei delnuose laikyti ligi tol tiktai pasakose gyvenusią princesę? Nuo tos dienos visas savo susivėlusias lėles sumečiau į kampą.
Tą nemalonią dieną atsimenu gana blankiai. Iš kažkur išdygusi Barbė dideliu keistai išsipūtusiu pilvu tą pačia akimirką man sukėlė šiurpą. Kas galėjo šitaip subjauroti manąją princesę? Kas galėjo iš jos šitaip pasityčioti? Paslaptis paaiškėjo, kai draugė pakėlusi lėlės suknelę atidarė standžiai pritvirtintą plastmasinę pilvo dalį, kurioje susirangiusi glūdėjo dar viena mažulytė lėlytė - gražiosios Barbės vaikas. Ši staigmena mane išgąsdino. Iki tol maniau, kad vaikus neša gandrai, jie auga kopūstuose ar kažkur kitur, tiktai ne pilve! Pilvotoji Barbė man iš karto nepatiko, tačiau kuo toliau, tuo labiau ji kėlė man nepaaiškinamą baimę ir pasidygėjimą. Nuo tos pačios dienos daugiau taip ir nepaliečiau savojo žaislinio lėlių vežimėlio.
Esu pasiryžusi ir toliau tikėti, kad gyvenime galima susikurti pasaką. Galima plačiai šypsotis, nuolatos svajoti, kalbėti rožėmis ir verkti perlais. Galima laukti savojo princo, kuris užsliuogs į manąją pilį stangria kasa (tiesą pasakius, nelabai stangria, bet tiek jau to) ir pagrobęs mane nusineš į savo pasaulį, kuriame mudu tarsi tie du beprotiškai įsimylėję elfai - nuo žiedelio ant lapelio. Ir šitaip ilgai ir laimingai.

klaidos

Kai pirmą sykį pamačiau draugės lėlę Barbę, nustėrau iš nuostabos: iki tol, kaip ir dera tų laikų vaikui, buvau susidūrusi tik su mielomis didelių mėlynų akių lėlytėmis, apvaliais veidais ir putliomis rankutėmis. Prieš mane nei nemirkteldama valiūkiškai šypsojosi tobulo grožio šviesiaplaukė moteris, kurią galėjai rangstyti prie jos grakščių kūno formų puikiai derančiais drabužėlių komplektais. Kas galėjo būti stebuklingiau nei delnuose laikyti ligi tol tiktai pasakose gyvenusią princesę? Nuo tos dienos visas savo susivėlusias lėles sumečiau į kampą.
Tą nemalonią dieną atsimenu gana blankiai. Iš kažkur išdygusi Barbė dideliu keistai išsipūtusiu pilvu tą pačia akimirką man sukėlė šiurpą. Kas galėjo šitaip subjauroti manąją princesę? Kas galėjo iš jos šitaip pasityčioti? Paslaptis paaišėjo, kai draugė pakėlusi lėlės suknelę atidarė standžiai pritvirtintą plastmasinę pilvo dalį, kurioje susirangiusi glūdėjo dar viena mažulytė lėlytė - gražiosios Barbės vaikas. Ši staigmena mane išgąsdino. Iki tol maniau, kad vaikus neša gandrai, jie auga kopūstuose ar kažkur kitur, tiktai ne pilve! Pilvotoji Barbė man iš karto nepatiko, tačiau kuo toliau, tuo labiau ji kėlė man nepaaiškinamą baimę ir pasidygėjimą. Nuo tos pačios dienos daugiau taip ir nepaliečiau savojo žaislinio vežimėlio.
Esu pasiryžusi ir toliau tikėti, kad gyvenime galima susikurti pasaką. Galima plačiai šypsotis, nuolatos svajoti, kalbėti rožėmis ir verkti perlais. Galima laukti savojo princo, kuris užsliuogs į manąją pilį stangria kasa (tiesą pasakius, nelabai stangria, bet tiek jau to) ir pagrobęs mane nusineš į savo pasaulį, kuriame mudu tarsi tie du beprotiškai įsimylėję elfai - nuo žiedelio ant lapelio. Ir šitaip ilgai ir laimingai.

Kai pirmą sykį pamačiau draugės lėlę Barbę, nustėrau iš nuostabos: iki tol, kaip ir dera tų laikų vaikui, buvau susidūrusi tik su mielomis didelių mėlynų akių lėlytėmis, apvaliais veidais ir putliomis rankutėmis. Prieš mane nei nemirkteldama valiūkiškai šypsojosi tobulo grožio šviesiaplaukė moteris, kurią galėjai rangstyti prie jos grakščių kūno formų puikiai derančiais drabužėlių komplektais. Kas galėjo būti stebuklingiau nei delnuose laikyti ligi tol tiktai pasakose gyvenusią princesę? Nuo tos dienos visas savo susivėlusias lėles sumečiau į kampą.
Tą nemalonią dieną atsimenu gana blankiai. Iš kažkur išdygusi Barbė dideliu keistai išsipūtusiu pilvu tą pačia akimirką man sukėlė šiurpą. Kas galėjo šitaip subjauroti manąją princesę? Kas galėjo iš jos šitaip pasityčioti? Paslaptis paaišėjo, kai draugė pakėlusi lėlės suknelę atidarė standžiai pritvirtintą plastmasinę pilvo dalį, kurioje susirangiusi glūdėjo dar viena mažulytė lėlytė - gražiosios Barbės vaikas. Ši staigmena mane išgąsdino. Iki tol maniau, kad vaikus neša gandrai, jie auga kopūstuose ar kažkur kitur, tiktai ne pilve! Pilvotoji Barbė man iš karto nepatiko, tačiau kuo toliau, tuo labiau ji kėlė man neaaiškinamą baimę ir pasidygėjimą. Nuo tos pačios dienos daugiau taip ir nepaliečiau savojo žaislinio vežimėlio.
Esu pasiryžusi ir toliau tikėti, kad gyvenime galima susikurti pasaką. Galima plačiai šypsotis, nuolatos svajoti, kalbėti rožėmis ir verkti perlais. Galima laukti savojo princo, kuris užsliuogs į manąją pilį stangria kasa (tiesą pasakius, nelabai stangria, bet tiek jau to) ir pagrobęs mane nusineš į savo pasaulį, kuriame mudu tarsi tie du beprotiškai įsimylėję elfai - nuo žiedelio ant lapelio. Ir šitaip ilgai ir laimingai.