Apie staigmenas ir apsisprendimus

Kai pirmą sykį pamačiau draugės lėlę Barbę, nustėrau iš nuostabos: iki tol, kaip ir dera tų laikų vaikui, buvau susidūrusi tik su mielomis didelių mėlynų akių lėlytėmis, apvaliais veidais ir putliomis rankutėmis. Prieš mane nei nemirkteldama valiūkiškai šypsojosi tobulo grožio šviesiaplaukė moteris, kurią galėjai rangstyti prie jos grakščių kūno formų puikiai derančiais drabužėlių komplektais. Kas galėjo būti stebuklingiau nei delnuose laikyti ligi tol tiktai pasakose gyvenusią princesę? Nuo tos dienos visas savo susivėlusias lėles sumečiau į kampą.
Tą nemalonią dieną atsimenu gana blankiai. Iš kažkur išdygusi Barbė dideliu keistai išsipūtusiu pilvu tą pačia akimirką man sukėlė šiurpą. Kas galėjo šitaip subjauroti manąją princesę? Kas galėjo iš jos šitaip pasityčioti? Paslaptis paaišėjo, kai draugė pakėlusi lėlės suknelę atidarė standžiai pritvirtintą plastmasinę pilvo dalį, kurioje susirangiusi glūdėjo dar viena mažulytė lėlytė - gražiosios Barbės vaikas. Ši staigmena mane išgąsdino. Iki tol maniau, kad vaikus neša gandrai, jie auga kopūstuose ar kažkur kitur, tiktai ne pilve! Pilvotoji Barbė man iš karto nepatiko, tačiau kuo toliau, tuo labiau ji kėlė man neaaiškinamą baimę ir pasidygėjimą. Nuo tos pačios dienos daugiau taip ir nepaliečiau savojo žaislinio vežimėlio.
Esu pasiryžusi ir toliau tikėti, kad gyvenime galima susikurti pasaką. Galima plačiai šypsotis, nuolatos svajoti, kalbėti rožėmis ir verkti perlais. Galima laukti savojo princo, kuris užsliuogs į manąją pilį stangria kasa (tiesą pasakius, nelabai stangria, bet tiek jau to) ir pagrobęs mane nusineš į savo pasaulį, kuriame mudu tarsi tie du beprotiškai įsimylėję elfai - nuo žiedelio ant lapelio. Ir šitaip ilgai ir laimingai.