Rašyk
Eilės (76081)
Fantastika (2223)
Esė (1523)
Proza (10696)
Vaikams (2580)
Slam (50)
English (1167)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2009-12-23 10:55
St Sebastianas

Favoritinės sritys

Ištrauka iš Valko komentaro:

Tiesa, kaip pastebėjo Aurmas, kiekvienas fantastikos misionierius turi ne tik plačią bei gerą širdį (komentarų skaičiaus pavidalu) bet ir savitą skonį - Omnia Mea mėgsta lyriškesnę fantastiką su daug bei akivaizdžios prasmės, Aurimas - techniškesnę (tai reiškia atlikimo kokybę, o ne pobūdį. Nebūtina rašyt hard SF, kad jam įtiktum =] ), Sebastianas... Na, net nežinau. Nors iš pažiūros atrodo, kad jam labiausiai patinka nepilnamečių grafomanų kančios produktas (kurio komentaras būtinai bus bent triskart ilgesnis už kūrinį), bet manau, kad kokią nors favoritinę sritį ir jis turi.

Niekaip nesuprantu, kodėl mano favoritine sritimi negali būti grafomanų kančios produktas? Juk tokio natūraliai gero humoro nerasi niekur kitur...
2009-09-16 17:31
St Sebastianas

Poezija

Daugiabitė inkubacija

Nazarietis integralui nekrologus nenutekėjo,
sacharinas Nuvarvėjęs semantiniu emotivizmu,
radiogramą religingai Užšaldytas urbanizavo,
jakobianus organiškai balzamavo Nihilistas.

Kaip jums šitas Kūrinys? Sakote nesąmonė? Nesuprantu, kaip galėjai neįžvelgti to, kas užkoduota jau pačiame pavadinime. Kiekvienam aišku, kad į šį Kūrinį reikia žvelgti kaip doram informatikui. Kiekvienas žodis sudarytas iš dešimties raidžių, o tai yra šventasis skaičius 10, simbolizuojantis dvi galimybes: taip arba ne. Tai siejama su visais pradais: in ir jan, vyriškuoju ir moteriškuoju, šviesotamsa ir tamsošviesa. Atidžiau panagrinėjus derėtų pastebėti, kad eilėraštis sudarytas iš keturių eilučių po keturis žodžius. Juk tai elementari kvadratinė matrica! Atsižvelgus į tai, kad joje yra žodžiai turintys 10 raidžių, kas simbolizuoja priešpriešą, galime teigti, jog tai yra loginė matrica, besisiejanti su gyvenimu. Kaip? Jūsų nenuovokumas mane tiesiog šokiruoja! Kiekviena eilutė - žmogaus gyvenimo tarpsnis. Pirmoji - kūdikystė, antroji - vaikystė, trečioji - branda, ketvirtoji - senatvė. Kiekvienas žodis dalina šiuos tarpsnius į smulkesnius gabalėlius.
Kūdikystė:
1. Gimimas [true|false]
2. Išslydimas iš gydytojo rankų [true|false]
3. Kritimas ant galvos [true|false]
4. Nuolatinis rėkimas [true|false]
Vaikystė:
1. Pirštų kišimas į rozetę [true|false]
2. 32 bitų žaislai [true|false]
3. Piromanijos pagrindai [true|false]
4. Smėlio pilių griovimas trisinchrobalbatronu [true|false]
Branda:
1. Branda jau atėjo? [true|false]
2. Ar tikrai branda jau tatėjo? [true|false]
3. Kūrybos kišimas į rašyk.lt [true|false]
4. Geros kūrybos kišimas į rašyk.lt [true|false]
Senatvė:
1. Pirštų kišimas į rozetę [true|false]
2. Geri prisiminimai apie brandą [true|false]
3. Brandžios mintys [true|false]
4. Senatvinis marazmas [true|false]
Stebėdami originalią autoriaus gramatiką, galime pastebėti, jog tam tikri žodžiai yra išskirti - rašant jų pirmąją raidę buvo nuspaustas ir laikytas shift klavišas. Prisimindami, kad nagrinėjame poezijos kūrinį, parašytą naudojantis loginės matricos eilėdara, galime manyti, kad tai yra autoriaus pateikiamas kodas. Jeigu poezinėje matricoje įrašysime vienetus ten, kur žodžiai rašomi didžiąja raide, gausime vienetinę matricą! Tai yra savaime nuostabu! Tačiau be viso to, mes sužinome daugiau apie lyrinį subjektą. Tai žmogus, kuris gimė, bet neišslydo iš gydytojo rankų ir nenukrito ant galvos ir net nuolat nerėkė. Jis nekišo pirštų į rozetę, žaidė 32 bitų žaislais, nesusipažino su piromanijos pagrindais ir negriovė pilių trisinchrobalbatronu. Turime pripažinti, kad vaikystė buvo nelengva... Branda jam neatėjo. Tikrai neatėjo. Tačiau tai nesutrukdė dėti kūrinius į rašyk.lt. Deja, nė vieno kūrinio nebuvo gero. Atėjus senatvei jis taip pat nekišo pirštų rozetę. Galbūt todėl neatėjo proto nušvitimas ir iš atminties gelmių neiškilo jokių gerų prisiminimų apie ankstesnes dienas. Tačiau visokie marazmai iš jo tiesiog liejosi... ir reikia manyti, kad liejosi tiesiai į rašyk.lt...
Štai taip, jei kūrinį skaito išsilavinęs, apsivšvietę ir inteligentiškas žmogus, jis suvoks žymiai gilesnę prasmę. Visokie neišmanėliai skaito žodžius ir regėdami tik jų reikšmę neteisingai interpretuoja užslėptas mintis. Nepastebi gilaus žmogaus vidinio pasaulio. Perskaitę visada privalome susimąstyti, paieškoti giliau. Ir tuomet suvoksime, kad paprasčiausiai nėra nė vieno blogo eilėraščio. Yra tik skaitytojas, nesubrendęs tokiam kūriniui.
2009-07-16 23:16
St Sebastianas

Tikiuosi Valkas nesupyks...

Beskaitinėdamas svetimas žinutes aptikau vieną mane labai sudominusį įrašą. Turiu pripažinti, kad jis paglostė mano širdį:
"Šiaip jau aš ne Sebastianas, kad būčiau pamišęs ant ko nors ir diena iš dienos mokyčiausi 1985 metais gamintų šautuvų markes arba pirmo pasaulinio karo zenitinių pabūklų kalibrus. Tiesiog ten nusigriebi vieną gabalėlį, šen - kitą, pasiskaitai kokios nors literatūros ir viskas. Taip, ko gero tai galima vadinti bendru išprusimu."
Valkai, dėkui už nuotaikos pakėlimą.;) Beje, kiek pamenu 1985 metais nepasirodė joks dėmesio vertas šautuvas, todėl nėra ir ką mokytis.:]
2009-06-13 21:32
St Sebastianas

Kaip daryti meną

Vienas tekstukas mane įkvėpė paieškoti naujų būdų kaip kurti meną. Ką aš čia kalbu? Kurti Mena! Taip, taip, iš didžiosio M. Labiausiai tikėtina, kad tai tiks tik tais atvejais, jei bandysite kurti fantastiką, nors manau, kad pasistengus galima padaryti net kokį egzistencines problemas tiriantį tekstuką. Taigi, koks tas paslaptingas kūrinių kepimo receptas? Velniškai paprastas - jus tereikia mygtelėti čia. Tuomet savo sukurtą tekstą nukopijuojate į ten esantį laukelį, pasirenkate, kad norėsite versti iš lietuvių kalbos į kokią nors kitą. Tuomet nusikopijuojate vertimą į vertimų laukelį, ir visą tai išverčiate į lietuvių kalbą. Tuomet belieka nukopijuoti visą tai į rašyk.lt ir laukti džiugių komentarų.:] Kaip pavyzdį pateiksiu savo komentarą po kūriniu:
Sakai tekstas su vidine logika? Na, ką gi, pabandysim:] Pirmiausiai fantasikos kanonai čia niekuo dėti. Manau, kad kūrinio iškuolinimą labiausiai įtakos meno suvokimas. Kai kam menu gali būti ir apdergta drobė, tačiau daugelis žmonių vis dėl to matys drobę ir šūdą. Menas nebūtinai turi būti lengvai suprantamas, kartais ne nebūtinai turi būti visiškai priimtinas. Pavydžiui, nors žmonija paniškai bijo nuogo kūno, tačiau jo vaizdavimas net senovėje vis dėl buvo laikomas menu. Žinoma, jei menininko ant laužo neiškepdavo.
Tavo kūrinys yra mano minėta apdergta drobė. Gali kalbėti apie šviesotamsos žaismą ir skirtingų spalvų sąskambį tarp drobės bei ant jos esančio objekto... O gal net objekto spalvų įvairovę? Gali aiškinti, kad tai simbolizuoja viso, kas gera tyrą griovimą pasitelkus amerikietišką greitą maistą. Gali net bandyti priversti stebėtojus žavėtis atlikimo technika. Tačiau esmės tai nekeis. Tai ir liks šūdu ant drobės.
Galbūt, kaip kažkokio kūrinio sudedamoji dalis šis tekstas atrodytų kitaip. Tačiau kaip pats vienas jis nekelia jokio susižavėjimo ar susidomėjimo. Ypač susidomėjimo. Nuo seno laikausi principo, kad kūrinį reikia perskaityti nuo pradžių iki pabaigos. Pasakysiu atvirai - principų laikymasis kartais verčia be reikalo švaistyti laiką.


Jį sumeninus (lt -> en -> lt), viskas atrodė taip:
Sakai su vidine logika tekstą? Na, gerai, pabandysim:] Pirma fantasikos kanoników nieko daryti. Manau, kad darbas iškuolinimą, kurie daro didžiausią įtaką meninės sąmonės. Kai kurie meno galima ir apdergta drobė, bet daugelis žmonių vis dar matyti ant lapo ir šūdas. Menas, nebūtinai turi būti lengvai suprantama, kartais nebūtinai turi būti visiškai priimtina. Tokie kaip paniką, nors žmonės bijo nuogo kūno, bet jo atvaizdą ir dar senovėje buvo laikoma meno. Žinoma, jeigu menininkas ant laužo vangumas.
Jūsų darbas yra mano apdergta drobės. Šviesotamsos galima kalbėti apie vaidmenį ir sąskambis tarp skirtingų spalvų sienų dekoras drobė ir daiktu ... O gal net objektas spalvotas įvairovę? Gegužė aiškinti simbolizuoja visa, kas gera gryno griovimo Amerikos greito maisto. Jūs netgi galite pabandyti pajėgų stebėtojų grožėtis technika. Bet iš esmės ji nesikeičia. Tai yra ir liks sudu ant sienų dekoras drobė.
Galbūt, kaip kai kurie darbai yra neatskiriama šio teksto atrodytų kitaip. Tačiau, kaip ir jis neturi jokių palūkanų ar svarsto. Ypač palūkanų. Nuo seno dėl principo, kad darbas turėtų būti skaitoma nuo pradžios iki pabaigos. Sakau atvirai - principai kartais sukelia nereikalingų atliekų metu.


Jei norite dar meniškesnio teksto galite pavartalioti į daugiau kalbų. Pateikiu pavyzdį (lt -> ru -> en -> lt):
Sakai su vidine logika tekstą? Na, gerai, pabandysim:] Pirma fantasikos kanoników nieko daryti. Manau, kad didžiausią įtaką iškuolinimą meninės sąmonės. Kai kurie meno galima apdergta drobė, bet daugelis žmonių vis dar matyti ant lapo ir šūdas. Menas, nebūtinai turi būti aiškios, kartais negali būti visiškai priimtina. Tokie kaip paniką, net jei žmonės bijo nuogo kūno, bet jo įvaizdį dar senovės laikų, yra menas. Žinoma, jeigu menininkas atidavimą į metalo laužą vangumas.
Savo darbą, aš apdergta, płótnie. Šviesotamsos galima kalbėti apie vaidmenį ir harmoniją tarp skirtingų spalvų sienų dekoras drobė ir daiktu ... O gal net spalva objektą įvairovę? Galite aiškinti simbolizuoja visa, kas gera švarios griauti Amerikos greitai Fouda. Jūs netgi galite pabandyti pajėgų stebėtojų grožėtis technologija. Tačiau daugiausia jis nebus pakeistas. Tai yra ir liks sudu ant sienų dekoras drobė.
Galbūt, kaip kai kurie darbai yra sudėtinė teksto dalis, nes jei kitaip. Tačiau, kaip ir vienas, kad jis neturi kokių nors interesų arba dėmesį. Ypač svarbus. Nuo seniausių laikų iki principo, kad darbas turėtų būti skaitoma nuo pradžios iki pabaigos. Sakau atvirai - principai kartais sukelia nereikalingų atliekų laiko.
2009-06-01 02:26
St Sebastianas

Siaubo kūrinio rašliavojimas

Planetų išsidėstymas ir temperatūra Antarktidoje lėmė, kad fantastikos skyrelyje atsirado tekstukas, kuris galvose sukėlė tikrai siaubingas mintis. Komentaruose pradėjo megztis diskusija apie siaubo kūrinius ir jų kepimą. Atsižvelgiant į tai, kad egzistuoja labai didelė tikimybė, jog tekstukas išnyks iš šios erdvės, nusprendžiau pamąstymus apie siaubo kūrinius perkelti čia.
Aurimaz išgeneravo idėją parašyti siaubo kūrinį. Ne bet kokį, o tokį, kuriame niekas nemiršta. Baisu, ar ne? Idėjos autorius Aurimaz apie savo sumanymą:
Ee... Sebastianai, o dafai parašom po siaubiaką, kuriuose niekas nemiršta, ką? :P Pastaruoju metu matau tendencijas (kine irgi), kad tikras siaubas - tai kraujas, žarnos, gleivės ir mirtis. Visa, kas yra kūno viduje - siaubas. Kažkaip net paneigti norisi, kad taip nėra.
Valkas apie Aurimaz sumanymą:
Aurimai, klasiška idėja. Kas už tai, kad tokia būtų sekančio (arba neformalaus) konkurso nuostata?
Vėl Aurimaz apie savo idėją:
Valkai, idėja visiškai neklasiška, nes labai mažai yra "kabliukų", šiuo metu DAR galinčių generuoti siaubą skaitytojų sąmonėje.
Tai čia jei kalbėsime apie tuos, kurie ketina atakuoti skaitytoją "brute force" metodu - paranormalūs reiškiniai, išgyvenimo instinktai, tamsos fobijos, nežinomybės baimės, etc.
Antra vertus, neišsemiamas aruodas yra pats žmogus - kaip pabaisa, kaip nežinomybė, kaip visokiausių nemalonių instinktų šaltinis. Tik klausimas, kiek konkursantų sugebės pasinaudoti psichologine tematika? Brute force metodais aš senokai nebetikiu, nors gerokai pasistengus gal dar ir galima...
Todėl pradžiai reikėtų ne konkurso, o apšilimo. Išbandyti savo jėgas, ar iš viso sugebama pasiekti tą siaubą.

Na, tai ką manot? Po fantastikos konkurso rašytojai ir grafomanai neturi ką veikti, tai gal jamamės šio reikalo? Nebūtinai kapstytis žmogaus viduje (čia kalbu perkeltine prasme). Manau kai kurie paprasčiausiai neištemps psichologinio kūrinio. Galbūt kažkas sužibės ir sugebės mus įbauginti tiesiogine prasme besikapstydamas žmogaus viduje?:)
Šis projektukas nebūtų konkursas, o paprasčiausiai draugiškas jėgų išbandymas. Vis dėl to siūlau įdėti šiek tiek apribojimų:
1. Laiko limitas. Vis dėl to smagiau, kai žinai, kad iki tam tikros datos sulauksi daug kraupių kūrinių.:)
2. Maksimalaus ilgio apribojimas. Nemanau, kad draugiškam jėgų išbandymui reikėtų kurti romaną.:) Minimalaus simbolių skaičiaus nesiūlau, nes gal atsiras kas nors sugebantis penkiais žodžiais įvaryti siaubą.:]
3. Personažų kiekio apribojimą. Jei bus mažai personažų, mažesnė tikimybė, kad bus daug žudynių. :)
Pradžiai tiek idėjų, laukiu kitų pamąstymų.
2009-05-31 19:24
St Sebastianas

Konkursų dalyvių kelias...

Ohoho! Naujas konkuras! Jėga! Reikia dalyvauti!
Gera tema, minčių milijonas! Pirma vieta garantuota!
Hmmmm... Milijonas durnų minčių. Reikia sugalvoti nors vieną protingą.
Kas tokią debilišką temą sugalvojo?
Hmmmmm... Visai nieko mintis...
Hehehehe, gera mintis! Rašom, rašom, rašom!
Taisom klaidas, dedam... Be konkurencijos pirma vieta!
Kaip jie sugebėjo išspausti tokius kūrinius?
Na, taip, konkurentai rimti... Bet vis tiek papulsiu į pirmą trejetuką.
Iš kur jie raukia tokius kūrinius? Tikriausiai plagiatai...
Na, į geriausių dešimtuką tikrai pateksiu.
Gerai plagijuoja zarazos. Arba rašo gerai. Vis tiek zarazos.
Niekis! Į dvidešimtuką tikrai pateksiu!
Hehehe, yra resultatai! Žiūrim kas ką pasiekė!
Na, aš juk visą laiką sakiau, kad svarbiau dalyvauti, o ne laimėti...
2009-05-11 11:49
St Sebastianas

Šiek tiek apie rašymo praktiką. Dialogai

Šiek tiek apie rašymo praktiką. Dialogai

Daugelis žmonių turi vieną blogą savybę - jie kalba. Jei rašome kūrinuką, o jame yra kokios nors protingos būtybės, tikėtina, kad jos tarpusavyje bendraus. Tikėtina, kad mums reikės sukurti dialogą, kuris primintų bent apynormalį bendravimą. Taigi, dialogų pagrindai Jūsų dėmesiui.
Prieš kurdami dialogą jau turime būti susikūrę kūrinio pasaulį ir bendraujančius personažus. Daugeliui suprantama kodėl reikia sukurti veikėjus, tačiau kokiems velniams pasaulis? Aplinka labai įtakoja tokios pačios socialinės padėties žmonių kalbą. Nereikia galvoti apie kultūrinius skirtumus, pagalvokime vien apie laikmečių skirtumus. Pavyzdžiui, karys.
Akmens amžius:
Ūūūūuuuūūūū, uch, uch, bum, bum, aaaaa, bum, bach! Ėdalas, niam, niam, niam, niam! Moterys, uch, uch, uch, uch!
Viduramžiai:
Viešpaties palaimintoji mūsų armija žengė link priešo kariuomenės. Kautynės buvo ilgos ir negailestingos, daugeliui lūžo kardai, kautynių pragare buvo sunku atskirti draugą nuo priešo. Mes nugalėjom! Dabar apie mūsų žygius per amžius dainuos menestreliai...
XX a. pradžia:
Pasigirdus švilpukui puolėme iš apkasų link priešo pozicijų. Nemažai bendražygių kulkos pakirto dar tik puolimo prdžioje. Kelias iki priešo įtvirtinimų buvo ilgas ir baisus. Sprogimų išraustose duobėse puvo lavonai, kartais po patrankų sviedinių sprogimų, pajausdavai kaip į šalmą barbena ne tik žemės grumsteliai, bet tekšteli kažkas minkšto ir šlapio. Kas vyko pasiekus priešo pozicijas norėčiau pamiršti. Nors ir laimėjome, nėra džiugesio. Suprantu, kad mano rankos suteptos krauju tokio pačio, kaip ir aš kario, kuris ten buvo tik todėl, kad taip įsakyta.
XXII a. pirma pusė:
Velnias, niekaip neprisimenu ką daro šitas raudonas mygtukas? Tuoj pabandysiu... Šūdas! Undo, undo, undo, kur undo?
~XXXXX a.
Ūūūūuuuūūūū, uch, uch, bum, bum, aaaaa, bum, bach! Ėdalas, niam, niam, niam, niam! Moterys, uch, uch, uch, uch!
Jeigu yra dar ir kultūriniai skirtumai jie taip pat visiškai pakeis personažo kalbėseną. Taigi, jei norime gero dialogo, turime žinoti ne tik koks mūsų veikėjas, bet ir kur jis gyvena. Pasaulis ir personažas nebūtinai turi būti žinomas skaitytojui. Kitaip sakant, dialogą galime vystyti visiškai nenurodydami aplinkos ar personažo savybių, tačiau mes patys turime tiksliai žinoti kas ir kaip.
Tam, kad sukurti tikrovišką dialogą, jūs turite būti neblogai susipažinę su bendraujančių žmonių tipažais. Sakykime, jei jūs visiškai nežinote kaip kalbasi zubumbuluki genties žmonės geriau juos palikite ramybėje. Bandydami aprašyti tai, ko nežinote galite labai lengvai nusivažiuoti į lankas. Būtent dėl šios priežasties geriausia kurti žinomas aplinkas ir žinomus personažus. Kitas variantas - sukurti aplinką ir personažus, apie kuriuos nežino niekas. Pavyzdžiui, kalkamenio amžiaus programuotojus. Žinoma, čia jau reikia mokėti sukurti pasaulį ir personažus... Bet juk skaitėte prieš tai buvusias "Šiek tiek apie rašymo praktiką" dalis?
Labai svarbu, kad dialogas atitiktų socialinį žmogaus statusą.
Gatvinis banditas su išeiginiais treningais:
Žinai, supratau, kad mūsų suprojektuotas reaktorius turės vieną problemą - jį stabdant alfa dalelių išmetimas bent penkis kartus viršys normas.
Fizikos mokslų daktaras:
Vakar įvaldžiau papiktintą golfą - niaukti langai, blizgantys kalpokai, pramuštas duslius. Užsidėsiu pusę šiukšlių kibiro ant kapoto, atrodys krūtai!
Kažkas negerai? Dažna pradedančiųjų klaida - personažo kalba neatitinka jo statuso. Riteris šnekėdamas nelabai naudos tokius žodelius, kaip maksimaliai, teoriškai, šviesos greičiu. Lygiai taip pat inžinierius, pasakodamas apie reaktyvinius variklius nenaudos terminų arklio galios, dieviškoji ugnis, besisukantis daikčiukas.
Norėdami sukurti gyvą dialogą, turime ne tik galvoti apie personažų statusus, aplinką, bet ir apie tai, ar gyvi žmonės taip kalbėtų. Atkreipkite dėmesį, kad žmonės kalbėdami pateikia ir nemažai perteklinės informacijos. Ta informacija nebūtinai turi būti žinoma skaitytojui.
Vakar mačiau skraidančią lėkštę, panašią kaip ir praėjusią vasarą, visą blizgančią, švytinčią gelsva šviesa.
Dalis, kurioje nurodoma, kad skraidanti lėkštė buvo panaši į matytą seniau skaitytojui papildomos informacijos beveik nesuteikia, tačiau kalba atrodo tikroviškesnė. Taip pat, nereikia pamiršti ir personažo asmeninių savybių. Juk yra žmonių, apie kuriuos sakoma "neduok valgyti, duok pakalbėt", yra tokių, iš kurių žodžius reikia traukti replėmis. Tam įtakos turi ir kitos aplinkybės. Tarkime, jei personažą nugirdėme, jis gali kalbėti žymiai daugiau, arba žymiai mažiau. Jei planuojate kaip nors apsvaiginti veikėją, jums teks pasidomėti ir svaigiųjų medžiagų poveikiu organizmui. Nuovargis taip pat daro įtaką kalbėsenai. Nusivaręs nuo kojų plepys irgi nepuls be perstojo taukšti.
Dialogas yra bene vienintelė literatūrinio teksto dalis parašyta neliteratūrine kalba. Gana dažnai pasitaiko, kad personažas privalo kalbėti specifiškai. Pavyzdžiui, kalinys:
Neliteratūrinė kalba:
Ė, gaidžiuk, ką čia šoki? Tuoj į galvą pisiu ir per šikną pratrauksiu, pydare tu!
Literatūrinė:
Kodėl jūs bandote įrodyti , kad esate geresnis už mane? Tuojau jums trenksiu per galvą ir kai jūs būsite apsvaigęs, užsiimsiu su jumis analiniu seksu, nes manau, kad jūs esate homoseksualistas!
Žinoma, tai gali būti ir specifinės srities darbuotojų pokalbis. Tuomet jame visai normaliai atrodys svetimybės, tarmybės, žodžiai naudojami ne pagal tiesioginę reikšmę. Apie kalbos gryninimą galime kalbėti ką norime, tačiau jei norime sukurti tikrovišką personažą, kartais teks nusižengti taisyklėms.
Nereikėtų, kad personažai tarpusavyje kalbėtųsi kaip visiški silpnapročiai ar genijai (nebent jie tokie yra). Skaitytojui pateikiant informaciją, kuri dažnai tėra balastas, sėkmės nesusilauksite. Lygiai taip pat nesiseks, jei dialoguose nieko neaiškinsite.
Informacijos stygius:
- Kaip manote, kodėl neveikia trisinchrobalbatronas?
- Man atrodo, kad streikuoja temporalinio poslinkio matuoklis.

Informacijos perteklius:
- Ką daro šitas mygtukas?
- Įjungia kompiuterį.
- O ką daro šitas mygtukas?
- Atidaro kompaktinių diskų įrenginį.
- O ką daro šitas mygtukas?
- Spausdina „a“ raidę, debile tu!
- O ką daro šitas mygtukas?

Pradžiai tiek. Manau, kad prie dialogų dar sugrįšiu. Jei tik bus norinčių apie tai pasiskaityti.
2009-05-01 01:47
St Sebastianas

Šiek tiek apie rašymo praktiką. Personažai

Sukurti tinkamą personažą yra viena sunkiausių užduočių. Žinoma, yra autorių, kuriems tai visiškai paprasta, tačiau ne visi turi įgimtą dovaną. Taigi, kaip sulipdyti normalų personažą?
Pirmiausiai reikėtų nuspręsti koks veikėjo vaidmuo kūrinyje. Pradžiai užtenka sugalvoti ar tai pagrindinis ar šalutinis. Jei pagrindinis, prie jo teks rimtai pasėdėti. Jei šalutinis - galima daug ką praleisti per pirštus. Tik nereikia per daug įsijausti! Kai jau žinome kiek personažas svarbus, reikia išsiaiškinti kitas jo savybes. Manau, kad derėtų pradėti nuo charakterio bruožų. Ar jis bus draugiškas optimistas, ar linksmas cinikas, o gal piktas sociopatas? Autoriaus sprendimas nulemia personažo veiksmus. Jei turime irzlų egoistą atrodys kiek keistai, jei jis dalins labdarą ir pasakos anekdotus.
Nereikėtų užmiršti, kad tos savybės, kurias suteikiame kūrinio pradžioje turėtų nekisti iki pat pabaigos. Žinoma, galimos metamorfozės proto ribose. Pacifistas gali tapti tikru žudymo aparatu, jei šį virsmą galėsite pagrįsti. Imkime patį banaliausią pavyzdį - kažkas nužudo pagrindinio herojaus žmoną ir jis nusprendžia žudyti visą, tikėdamasis, kad tarp aukų pasitaikys ir skriaudikai. Viskas logiška, jei mirs visi žmonės, tarp lavonų bus ir žudikai. Tačiau, jei personažas keičiasi nei iš šio, nei iš to, pats kūrinys pradeda atrodyti kreivai.
Štai ir viskas. O ko jūs dar tikėjotės? Išvaizdos, profesijos, intelekto koeficiento, socialinės padėties? Štai čia ir yra daugelio pradedančiųjų klaida. Personažas neturi būti beveidis, nežinia ką veikiantis padaras, tačiau nereikia galvoti vien apie tai.
Išvaizda:
Aš buvau ne tokia kaip visi. Aplinkiniai atkreipdavo dėmesį į mano šviesius plaukus, bet labiausiai žmonės spoksojo į mano krūtinę. Jau būdama septintoje klasėje turėjau tokias krūtis, kad tarp jų be problemų laikėsi sidro skardinė. O dabar aš devintokė! Mano tėvai dirbo banke ir mes turėjome labai daug pinigų. Vieną kartą, einant iš mokyklos mane apšvietė keista šviesa. Iš pradžių pagalvojau, kad tai sraigtasparnio lakūnai šviečia prožektoriumi norėdami geriau apžiūrėti mano iškirptę, bet pakėlusi akis pamačiau skraidančią lėkštę...
Charakteris:
Aš buvau ne tokia, kaip visi. Jau septintoje klasėje nusprendžiau, kad visko gyvenime sieksiu pati. Tikriausiai buvau vienintelė klasėje, kuri pati išspręsdavo namų darbus ir netgi mokėsi po pamokų. Tėvai, nors ir galėjo man suteikti visus įperkamus patogumus, leido vasarą dirbti ir užsidirbti savoms išlaidoms. Leido, nes žinojo, kad net jei prieštaraus, aš darysiu savaip. Vieną kartą, einant namo iš mokyklos mane nušvietė keista šviesa. Žvilgtelėjau aukštyn ir pamačiau skraidančią lėkštę. Pro mano akis nepraslydo užrašas ant jos šono "Made in China" ir iš karto supratau, kad vėl amerikiečių eksperimentiniam lėktuvui Windows nusmigo...
Pirmuoju atveju galime pasakyti tik tiek: blondinė. Antruoju atveju galima pastebėti ir užsispyrimą, pastabumą, gyvenimo principus. Nė kiek neabejoju, kad ne vienam būtų įdomu sužinoti kas darėsi su blondine, tačiau manau, kad niekas nesiginčys, kad antrasis personažas kiek įdomesnis vidumi? Būtent dėl šios priežasties nerekomenduoju su personažu, ypač pagrindiniu supažindinti nusakant jo išvaizdą. Žinoma, kartais tai yra būtina.
Jie sėdėjo užeigoje ir šnekučiavosi laukdami kol pasirodys jų samdinys:
- Ką tu dar apie jį žinai?
- Kalba, kad jis labai stiprus, raumenys geležiniai, pasakoja, kad jis viena ranka jautį gali pakelti. Plaukai pečius siekia, sklando gandai, kad tai jo stiprybės šaltinis. Bet svarbiausia - jo žudantis žvilgsnis. Sako ne vienas priešas krito vien jam pasižiūrėjus.
Užeigos durys prasivėrė ir niekam nekilo abejonių, kad pro jas žengia didis karys ir pasaulio gelbėtojas. Jo raumenys iš tiesų buvo milžiniški. Galėtum patikėti, kad jis ne tik jautį, bet ir visą tvartą nuo žemės atkeltų. Nežinia ar plaukai tikrai suteikė galios, bet be abejonės saugojo jį nuo piktą - tikriausiai nuo gimimo neplauti, jie buvo sulipę į vientisą masę, kurios net kirviu nepramuštum. Tačiau akys, būtent akys buvo svarbiausios. Jos buvo žvairos. Tokios žvairos, kad vien į jas pažvelgus, pačiam akys pradėdavo krypti į skirtingas puses...

Nors supažindinimas su veikėju pradedamas nuo išvaizdos, galime manyti, kad ji svarbi. Jei mūsų personažas bukas kaip bato aulas barbaras, vidinių savybių dayg neprikursi. Jei vis dėl to turim veikėją su gilesniu vidiniu pasauliu, galime pasinaudoti senu posakiu - pasitinka pagal rūba, išlydi pagal protą. Supažindinus su išvaizda reikėtų pateikti vidines charakteristikas. Jos neturi būti nudrebiamos iš dangaus. Kitaip sakant vidines savybes reikėtų ne pateikti kaip faktus, o parodyti veiksmais, žodžiais ar mintimis.
Faktas:
Aš buvau geras ir protingas.
Veiksmas:
Apskaičiavęs tikimybę, kokius šansus turi pereiti per gatvę pagyvenęs žmogus, nematantis toliau kaip nosis, judantis vidutiniu 0,1m/s greičiu, aš pervedžiau bobutę per gatvę.
Žodžiais:
-Vakar, kai baigiau bandymus su šaltos kavos sintezės reaktoriumi, pamačiau bobutę ir pervedžiau per gatvę.
Mintimis:
Manau, kad kiekvienas žmogus per gyvenimą turi padaryti bent kelis gerus darbus. Vakar man pasisekė atlikti net du: sukūriau automatinį dulkių siurblį kamikadzę, skirtą McDonald naikinimui ir pervedžiau bobutę per gatvę.
Kartais pasitaiko situacijų, kai gali tik pateikti faktus. Pavyzdžiui, jei kūrinys turi būti trumpas, teks kažką aukoti.Tačiau jei tik yra galimybė personažą kurti įdomiau, ja reikia nedvejojant pasinaudoti.
Geriausia pasakoti apie personažą vienu metu pasakojant apie daugiau kaip vieno tipo savybę. Pavyzdžiui, labai lengva nupasakojant išvaizdą paminėti ir profesiją.
Priešais mane sėdėjo vyrukas paraudusiomis akimis, matyt, programuotojas...
Arba sujungti išvaizdą su vidinėmis savybėmis.
Už tų žavių mėlynų akių, kurias rėmino ilgos blakstienos, nudažytos kiekviena atskirai, galėjo slėptis tik dvasinė tuštuma, skirianti laiką išvaizdai ir pamirštanti sielą.
Jeigu jūs gerai įvaldęs plunksną (ar klaviatūrą), galite apie personažą pasakoti nė karto tiesiogiai nenurodydami nieko apie jį.
Jo akys mėlynos.
Iš veidrožio į jį žiūrėjo mėlynos akys.
Ko reikėtų vengti kuriant personažą?
1. Šabloniškumo. Jei su akiniais - moksliukas. Jei su nuospaudom ant užpakalio - programuotojas. Jei rengiasi vos ne kaip priešingos lyties atstovas - peder... tfu, norėjau parašyti dizaineris. Personažas dažnai būna įdomesnis, jei sugebame nepadaryti jo eiliniu tipu, kuris jau matytas šimtuose kūrinių. Kaip jau minėjau, viską reikia daryti proto ribose. Nesugalvokite sukurti paliegusio veikėjo, kuris pirštais bėgius lanksto.
2. Idealizavimo. Net debesyse yra tamsių vietų, o nakties danguje - žvaigždių. Jei sukursite absoliutų gėrio (blogio) įsikūnijimą jis atrodys mažų mažiausiai netikroviškai. Juk net pasakose nėra absoliutumo. Pavyzdžiui, trečias brolis Jonelis, kurio nesužalojo intelektas, vis dėl to sugeba kažką pasiekti. Kartais jis tai padaro gudrumu (nemaišykite proto ir gudrumo!), kartais jam paprasčiausiai nusišypso sėkmė, o kartais iš gailesčio ar dėl kitų priežasčių padeda aplinkiniai.
3. Personažų supanašėjimo. Vieno kūrinio veikėjai turi skirtis, kad skaitytojas ne vien pagal vardą suprastų apie ką kalbama. Jei Petras geras karys, Jonas geras karys, Vytas geras karys, tai kaip suprasti kurio gero kario lavonas guli?
4. Šiuo metu nesugalvoju.:)
Keli pribaigiamieji patarimai.
Pakankamai lengva perkelti į kūrinius tuos žmones, kuriuos pažįstate. Galite kūrinyje pasinaudoti savo draugo kalbėsena, elgsena, mąstymu. Kam galvoti kažką naujo, jei geras pavyzdys makaluojasi prieš nosį?
Personažas kuriamas tam, kad kūrinyje atliktų kažkokį vaidmenį, o ne tam, kad užpildytų kūrinio spragas. Jei berašydami susidūrėte su tokia situacija, kad į tamsų kambarį uždarėte Jonuką ir Onytę bei nežinote kaip juos iš ten krapštyti, neskubėkite jiems siūsti supermeno, jahovos liudytojų ar seksologo. Arba sugalvokite normalų sprendimą, arba perrašykite dalį kūrinio. Naujas veikėjas - ne išeitis jums papuolus į kūrybinį akligatvį.
Personažas nėra gyvas žmogus, todėl nebijokite jį sužaloti ar nužudyti. Žinoma, nebūtina taip elgtis su savo kūriniu, tačiau kartais protingas sužeidimas ar tinkama mirtis gali padaryti kūrinį žymiai geresniu.
2009-04-27 13:17
St Sebastianas

Šiek tiek apie rašymo praktiką. Aplinkos ir daiktų aprašymas

Nemažai rašančių žmogelių nesugeba sukurti normalios aplinkos. Skaitytojas nesupranta kaip atrodo aprašomi objektai (siaubas koks neišmanėlis), aplinka atrodo kvailai ar neįtikinamai. Kaip visų šių negerovių išvengti? Yra du paprasti patarimai:
1. Praktikuokis.
2. Aprašyk aplinką tiek, kiek reikia.
Su pirmuoju lyg ir viskas aišku. Deja, tas aiškumas pasibaigia labai greitai. Nū, dėžė. Tokia kampuota. Juoda su blizgančiu. Nū, karoče dėžė, kas dar neaišku? Nū, medis. Toks su lapais. Žalias su juodu. Nū, karoče medis, kas dar neaišku? Toks pat stilius, toks pat aiškinimas. Norint sukurti aplinką, reikia mokėti ją aprašyti visiškai skirtingai. Ne taip jau retai supantis pasaulis nupasakojamas dialoguose. Tingiu daug galvoti, todėl skirtingai pabandysiu aprašyti tai, kas yra tiesiai prieš mane - kompiuterį.
Informatikai:
- Koks tavo kompas?
- Asus M51.
Blondinės:
- Koks tavo kompiuteriukas?
- Ai toks nežinau... Juodas, nors yra ir blizgančių detalių... Na, toks nelabai fainas, tikriausiai reikės lipdukais visą apklijuoti. Nori pažiūrėti mano rankinę?
Technofilai:
- Koks tavo kompiuteriukas?
- Iš pradžių atrodo šaltas, bet jei duodi daugiau apkrovos gerai įkaista. Turi pilną klaviatūrą, neįsivaizduoji, kaip tai mane jaudina. Tai, kad galiu skaičius galiu įvesti dviem metodais. Arba galiu skaičius įvedinėti abiem rankom. Nežinau ar įsivaizduoji koks tai kaifas. Be to, yra visos jungtys, į kurias galiu įkišti visus savo laidus... Net pagalvojus apie tai pasidaro gera...
Bobutės:
- Ar iš pensijos išgyveni?
- Oi, sunku, sunku dabar. Va, anūkas nusipirko tokį daiktą su daug mygtukų ir ekranu atlenkiamu, iš rankų praktiškai nepaleidžia, aš jam ir sakau, tu kokią mergą ant kelių geriau sodinkis, o ne tą savo žaisliuką dėkis, nes pažiūrėjau vaje kaip kaista, jam viskas ten gali iškepti, iš kur proanūkiai atsiras, bet jis sako, kad aš nieko nesuprantu, žinai, Petras numirė, reikės nusipirkti pieno.
Diedukai:
- Žiūrėk, ką ten tas berniokas ant kelių pasidėjęs?
- Pensija maža, dėl visko kaltas Lansbergis su Brazausku!
Visi dialogai apie tokį patį kompiuterį, bet mažumėlę skirtingi. Lygiai tas pats su aplinka - jei ji pasakojama dialoge, žodžiai turi atitikti kalbančiojo statusą.
Vienas geriausių būdų kaip praktikuotis skirtingus būdus aprašyti - stengtis aprašyti tai ką pamatai. Geriausia tai daryti visuomeniniame transporte. Važiuoji, nugirsti kokį dialogą ir bandai įsivaizduoti kaip tie žmonės pasakotų, pavyzdžiui, apie namą, kuris matosi pro langą. Žinoma, kai kas gali pasakyti, kad klausytis svetimų pokalbių nemandagu, tačiau neužmirškite, kad menas reikalauja aukų.
Dabar kiek apie antrą patarimą, kad aplinką reikia aprašyti tiek, kiek reikia. Kartais jos iš viso nereikia. Pavyzdžiui, kai kurie dialogai gali vykti "tuščioje erdvėje", nes aplinkos aprašymai tik blaškytų. Kartais reikia itin detalaus aprašymo. Kaip atskirti kada kuris variantas reikalingas? Pagalvokite kiek tai svarbu tolimesniam kūrinio vystymuisi.
Gyvenau dideliame mūriniame name. Jį pastatė dar mano prosenelis, mėgęs viską daryti iš to, kas po ranka pasimaišo. Keistai derėjo marmuriniai laiptai ir raudonų plytų sienos, vitražai ir grotos ant jų, čerpėmis dengtas verandos ir skarda - pačio pastato stogas. Senelis turėjo nenusakomą trauką viską neštis namo. Taip būste atsirado įvairiausių meno kūrinių, biblioteka su neapsakoma daugybe knygų ir periodinių leidinių, vyno butelių kolekcija ir begalės visokiausių įrankių. Tėvas labai mėgo daryti remontą. Deja nusipirkdavo per mažai medžiagų, todėl kambariai gavosi įvairiaspalviai: svetainė pusiau žalia, pusiau raudona, miegamojo dalis geltona, dalis - mėlyna, dalis ruda. Štai atėjo laikas pakalbėti apie mane. Aš išvykau iš šio namo būdamas dvidešimties ir niekada per savo gyvenimą nebegrįžau. Teisybę pasakius, po kelių metų net pamiršau kaip jis atrodė ir kur jis yra.
Taigi, jei autorius per daug įsijaučia aprašinėdamas visiškai neesminius dalykus, skaitytojui pradeda darytis nuobodu. Žinoma, kartais nereikalingi aprašymai gali būti panaudoti kaip tam tikra meninė priemonė.
Kaip ir derėjo tikėtis, ragana gyveno pačio aukščiausio bokšto, pro kurio langus atsiverdavo nuostabi karalystės panorama rūsyje.
Skaitytojo žvilgsnis nukreipiamas į aukštyn, į bokšto viršūnę ir pateikiama visiškai nenaudinga tolimesniam siužetui informacija ir galiausiai bloškiamas žemyn į rūsį.
Kitas kraštutinumas - pateikti per mažai informacijos. Skaitytojas negali įsivaizduoti to, ką nori aprašyti autorius.
Pamačiau laivą panašų į mėnulį.
Kuo tas laivas buvo panašus į mėnulį? Buvo apvalus, pusapvalis ar pjautuvo formos? Kuo dar jis buvo panašus ir kuo skyrėsi nuo mėnulio?
Nuolat besipraktikuojant ir klausant to, ką sako skaitytojai, pojūtis kiek ir kaip reikia aprašinėti vieną ar kitą dalyką ateis savaime. Arba ne.:]
2009-04-21 11:35
St Sebastianas

Šiek tiek apie klišes

Komentavau vieną kūrinuką ir nusprendžiau, kad komentaras vertas išlikti vien dėl kelių pastabų apie klišes.

- Tai tavo protėvių kardas, - tarė dvasia, - pajamk jį ir būsi kiets bachūras! Visos fifos lįs po tavimi ir tave per amžius atmins kaip Sėklintoją Išverstakį!

Na, kodėl negalima ko nors originalesnio? Čia nuklišinta klišė, kad net baisu. Kodėl pasaulio gelbėtoju negali tapti personažas, atėmęs šluotą iš bobutės? Arba dantų protezus iš dieduko? Būtų bent jau originalu...
Pačiupau dieduką už kojų ir gerokai papurčiau. Jis taškėsi seilėmis, bet nepasidavė. Papurčiau smarkiau ir pagaliau pasigirdo ilgai lauktas garsas - ant nešvarių grindų barkštelėjo dantų protezai. Sviedžiau dieduką į kampą ir čiupau brangųjį artefaktą. Dabar žinojau, kad likimas man lėmė gelbėti pasaulį, sulyginti kalnus su žemėm! Staiga atsilapojo durys ir pro jas pasirodė bobutė. Nemaniau, kad kada nors ją išvysiu. Asmenį, priklausiusių Šluotuotojų Uošvienių eskadrilei. Asmenį tiek laiko šiurpinusį padanges. Bobutė rankose spaudė vienvietę kovinę šluotą. Supratęs, jog tai unikali proga gauti puikią transporto priemonę, puoliau pirmyn grėsmingai kalendamas dieduko dantų protezais...
Ir jei herojus nugalėtų bobutę, skaitytojas iš karto suprastų, kad jis yra vertas būti pasaulio gelbėtoju. O čia atėjo, pasičiupo kardą ir pradės pasaulyje tvarką daryti. Neoriginalu. Kartais kūrinį su banaliausiu siužetu išgelbėja originalios detalės.


1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12
[iš viso: 118]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą