Leito kronikos (1-ma dalis)

Galia

‒ Tai ne jis.
‒ Žinau, kad ne jis.
‒ Tai kodėl šovei?
‒ Kvaila, kokia aš kvaila, ‒ ir mergina pasilenkus tepė kažkokį dvokiantį tepalą, nuo kurio smarvės aš ir atsipeikėjau. Nenorėdamas išsiduot, kad prabudau, pro akių plyšelius stebėjau, kaip merginos pirštai panyra į dvokiančią košę ir tepa mano žaizdą. Nors kvapas ir bjaurus, bet jaučiau malonią vėsą.
‒ Būtum atidžiau pažiūrėjus, taip nebūtų atsitikę. ‒
‒ Nereikia tik manęs kaltint, man ir taip nelengva, ‒ mergina kalbėjosi su savimi. Supratęs, kad man blogiau nebus, atsimerkiau ir pabandžiau pajudėt. Mergina nuo mano judesio atšoko ir jos rankose atsirado mažas arbaletas, nutaikytas į mane.
‒ Šausi? ‒ paklausiau kimiu balsu. Ji žiūrėjo į mane ir netikėtai nusišypsojo.
‒ Ne. Atsiprašau, ‒ ji paslėpė arbaletą po juodu apsiaustu, pasitaisė sidabrinių plaukų sruogą ir pasiėmusi tvarstį, pasilenkė aptvarstyt mano žaizdos.
‒ Aš Prėja. Labai atsiprašau, kad tave sužeidžiau, palaikiau tave kitu, ‒ ji aprišo žaizdą ir nuėjo prie lauželio. Kažką virė katiliuke ir to viralo kvapas, sugrojo labai garsų maršą mano skrandyje. Atsikėliau jausdamas maudulį pety, bet iš esmės jaučiaus neblogai. Apsižvalgiau aplink. Mus supo berželiai, tankiai suaugę iš visų pusių. Pati laukymė, kurioje mes buvom, buvo šiek tiek įdubus, tad nurimau, nes tai puiki slėptuvė, ypač tam, kas nori slėptis. Pažvelgiau į merginą. Turiu pripažint, ji buvo labai graži, jos mėlynos akys, taip keistai derėjo, prie jos sidabrinių plaukų, o raudonas lankelis, juosiantis plaukus tik pridavė dar didesnio žavesio baltam, šiek tiek pailgam jos veidui.
‒ Valgyk, ‒ ji padavė dubenėlį viralo ir pati įsipylus atsisėdo valgyt. Tylėdamas atsisėdau ir aš. Viralo skonis išties buvo ne ką prastesnis už kvapą. Išvalgęs visą dubenėlį, prisidegiau suktinę iš smulkinto tunkso. Su pirmais dūmais į kūną smelkėsi žvalumas.
‒ Dažnai šaudai į vienišus keleivius? ‒ ir mano veidu nuslydo lengva šypsenėlė.
‒ Oi, ne, tiesiog palaikiau tave kitu, kurį jau persekioju du metus, ‒ ji suplovė dubenėlius ir ėmė dėtis daiktus į kuprinę.
‒ O pats kartais nebūsi prisidirbęs Taamale, kad gvardiečiai šukuoja apylinkes dieną naktį? ‒ jos akyse žaidė valiūkiškos ugnelės.
‒ Iš dalies... tikiuosi neišduosi, ‒ ir mintyse nusikeikiau už savo kvailumą.
‒ Jau galėjau seniai tą padaryt, ‒ ji nusijuokė ir ėmėsi balnoti savo obuolmušę kumelę.
‒ Kur trauki? ‒ neatsigręždama paklausė.
‒ Bandysiu pasiekt Venelo aukštumas, ‒ ir pakilęs, nuėjau prie savo žirgo, kuris su pasimergavimu rupšnojo žolę.
‒ Aš taip pat ten keliauju, tad, jei nieko prieš, galim kartu keliaut, ‒ ir vėl ta kerinti jos šypsena. Norėjau atsisakyt, bet...
‒ Na dviem kur kas geriau, nei vienam, ‒ stebėjausi savo balso laibumu, kai tariau tuos žodžius. Nejau būsiu apkerėtas kokiais į viralą įbertais milteliais. Bet nuvijęs tokias mintis, šokau į balną ir mes abu patraukėm į pietryčiuos matomus tolimus kalnagūbrius.

Kelias, su kiekviena kalvele vis kilo, daubų mažėjo ir aš nuolatos dairiausi. Džiaugiausi, kad daugėjo giraičių, kurios puikiai slėpė. Nemaniau, kad taamaliečiai taip toli sektų mane, bet atsarga gėdos nedaro. Mano bendrakeleivė jojo atsilikusi per porą žingsnių ir kažką po nosim murmėjo. Vis tankesni miškeliai ir sodri žaluma džiugino mane. Ji staiga klyktelėjo ir aš atsisukęs pamačiau, kaip ji slysta iš balno. Greit nušokau nuo arklio ir pribėgau prie jos. Ji gulėjo, o jos krūtinė kilnojosi taip greit, kad atrodė širdis tuoj tuoj iššoks. Kai prisiliečiau prie jos, ji atmerkė akis ir tyliai ištarė:
‒ Amakenus tira damus solva, ‒ ir prarado sąmonę. Pakišau jai po galvą savo susuktą apsiaustą ir išsitraukiau tunkso žievės. Suvilgęs vandeniu, padegiau kraštelį ir sodrių dūmų sruogelei nuvilnijus, pakišau jai po nosim. Ji užsikosėjo ir atmerkus akis pažvelgė į mane. Mane nupurtė šiurpas... tokių šaltų akių dar nebuvau matęs.
‒ Daug kartų pro šią vietą keliavau, bet pirmą kartą pajutau tokį stiprų magijos pliūpsnį, ‒ jos šnabždesys beveik susiliejo su vėjo kedenamos žolės šnarėjimu.
‒ Magija išnykus jau keli šimtmečiai, ‒ tariau, ir paėmęs gertuvę atsargiai suvilgiau jos lūpas vandeniu.
‒ Ji neišnykus, tik maža žmonių, kurie ją valdo, dar mažiau, kurie ja naudojasi, ‒ šį kartą jos balsas buvo stipresnis ir vėl dar kartelį susižavėjau tunksu. Nenuostabu, kad taamaliečiai jį taip saugo.
‒ Pamenu tėvo pasakotas istorijas, apie didvyrius, jų galingus, magiškus ginklus, burtininkus, bet tai tik pasakos.
‒ Tai ne pasakos, o iš kur tu kilęs? ‒ jos klausimas mane nustebino.
‒ Kodėl klausi? ‒ paklausiau gruboku balsu ir pakilęs nuėjau prie savo žirgo. Ji pakilo, priėjo prie manęs ir tyliu balsu uždainavo:  

tenija forsu aneitum
akinitum nelgija deklus
garatus itum vengija
sorenum sorenum sorenum

Mane tarsi žaibas trenkė, jaučiau kaip širdis pradėjo greičiau kraują varinėt, akyse aptemo ir nušvito raudonas ornamentas, toks pats, kuris ištatuiruotas man ant rankos, ties petim. Kai ji užtilo, aš atsipeikėjau.
‒ Ką čia išdarinėji?! ‒ riktelėjau piktai.
‒ Vadinasi, tai teisybė, ‒ ji sumurmėjo. ‒ Tu esi leitas, paskutinis savo rasės atstovas.
‒ Nesąmonė, aš iš Venelos žemumų, žvejo sūnus, kuris, mirus tėvams, patraukė laimės ieškot, ‒ ir nusijuokiau šaižiu juoku. Šokau į balną ir tariau:
‒ Jojam, nėr kada gaišti laiką, ‒ apsukau savo žirgą ir pasileidau ristele. Ji prisivijo mane, kai aš jau buvau nujojęs gerą varstą.
‒ Tu netiki magija, netiki savo protėviais, tad žiūrėk, ‒ aš atsisukau ir aiktelėjau, kai jos rankose pražydo ugnies liežuviai. Girdėjau daug pasakojimų apie leitiečius, kaip apie žmones, kurie išmanė kovos menus, kurie neva žinojo magijos paslaptis. Bet galingi burtininkai, besivaržantys dėl savo galių, sunaikino juos. Maniau, kad magija, tai tik mitas, bet ugnis jos rankoj... ji buvo gyva, plazdėjo ir skleidė šilumą..
‒ Kaip tu tai padarei? ‒ nustebęs paklausiau jos. Ji gūžtelėjo savo pečiais ir vėl nusišypsojo ta akinančia šypsena.
‒ Tu daug ko nežinai. Bet aš tau papasakosiu, ‒ mano arklys sužvengė ir pasileido šuoliais. Žirgas lėkė, lyg pašėlęs, putos dribo iš nasrų, girdėjau sau už nugaros mane šaukiančią Prėją, bet aš niekaip neįstengiau suvaldyt žirgo. Priešais mačiau artėjančius senus griuvėsius. Kadaise čia buvo vienuolynas. Pasigirdo duslus grumėjimas, tarsi žemė vaitotų, po kojomis. Žolė smego ir atsiradinėjo įtrūkimai, bet kažkaip mano arklys sugebėjo kanopomis paliest tą vietą, kur dar buvo galima atsispirt naujam šuoliui. Kai tik pasiekėm akmenim grįstą grindinį, jie sutrupėjo nuo dar vieno požeminio smūgio ir mano arklys neradęs atramos nėrė į žiojėjančią tamsą.
Kūrį laiką buvo tylu, šiaip ne taip nusipurtęs nuolaužas pabandžiau apčiuopt kišenėj skeltuvą. Buvo tamsu, tik kažkur aukštai bolavo skylė, pro kurią įvirtau. Kai šiaip ne taip pavyko uždegt dagtį, ir vangūs liepsnos atšvaitai prasklaidė tamsą, pastebėjau, jog esu kažkokioj salėj. Mano žirgas gulėjo po nuolaužų krūva ir tamsi dėmė aplink jo galvą lėtai plėtėsi. Nusikeikiau. Geriau apsidairęs, priešais pamačiau tunelio angą. Nusipurtęs dulkęs išsitraukiau kardą ir lėtai pajudėjau link tunelio. Kažkur girdėjosi kaip laša vanduo. Įėjus į tunelį pajutau lengvą vėjelio dvelksmą. Man atrodė, kad didžiausią triukšmą kelia ne mano batų girgždėjimas, o pašėlęs širdies plakimas. Kuo toliau ėjau, tuo labiau sienos siaurėjo, kol galiausiai teko šonu spraustis, pro gruoblėtas sienas. Žengus dar kelis sunkius žingsnius mano kūnas tarsi išslydo iš spaudžiančio tunelio į atvirą erdvę. Kiek siekė mano vargana šviesa, aplink turėjo būti nemenka erdvė. Kažkas blykstelėjo tamsoj ir aš patraukiau į tą pusę. Pastebėjau, jog einu per kaulus ir mane nukrėtė šiurpas. Kas čia per vieta? Mintyse eilinį sykį nusikeikiau. Na ir papuolu aš į visokias kebeknes. Nusispjoviau. Pagaliau priėjau pakylą, sudarytą iš lygių, tarsi stiklinių plokščių. Jos vidury, buvo aukštas, įmantriais raižiniais puoštas krėslas. Jame buvo griaučiai, sukryžiuotomis rankomis laikantys įsmeigtą kardą, būtent jo rankenoj įtaisytas akmuo ir patraukė mano dėmesį, kada mano skleidžiamos šviesos liežuviai lyžtelėjo jį.
‒ Tu stovi prieš savo karalių, ‒ skambaus balso aidas nuvilnijo per šimtmečius netrikdytą tylą. Aš krūptelėjau. Atsisukęs pamačiau Prėją, kurios rankose žaidė ugnies liežuviai.
‒ Tai tavo galia, tu esi paskutinis palikuonis, paimk kardą, ‒ jos balsas aidu atkartojamas, tarsi hipnotizavo ir pats nesuprasdamas kodėl, paėmiau kardą į savo rankas...