Vakar buvau knygyne. Negalėjau atsistebėti - kiek daug visokių, rašančių apie amžių išmintis, gyvenimo paslaptis ir tai, kaip greitai visus padaryti turtingais, laimingais ir dvasingais...
Geriau pagalvojus - jiems irgi reikia gyventi. Kai neturi pinigų - kas belieka? Visus kitus mokyti.
Aš irgi norėčiau turėti raudoną ferarį, kurį galėčiau prakalt kaip tas vienuolis. Jam pasisekė. Prakalė auto, užsikalė babkių ir dabar gali visą pasaulį mokinti. Galėtų, jeigu būtų realus. Vienuolio kūrėjas dar dabar kartoja savo knygų leidimus - matyt pajuto, kur iš tiesų aukso gysla.
Sakau - aš irgi norėčiau tokio ferario. Gyvenimo startui.

Kitas autorius siūlo man pažinti savo proto galias, kurios gali (jis pats tai patyrė!) keisti žmogų ir jį supantį pasaulį. Knyga tapusi bestseleriu, ją visas pasaulis skaito. O ar keičiasi?
Matyt, knyga ne itin veikia.
Nors, geriau pažvelgus, ji visgi veikia. 30 Lt už knygą labai veikia autoriaus asmeninį biudžetą. Na, dar mūsų leidyklų, kurios jį spausdina.

O paskui kalnais pasitinka sąmokslo teorijos - dabar populiaru rašyti apie Vatikaną ir tai, kokios paslaptys slypi jo rūsiuose ir tarpuvartėse. Apie slaptąsias tarnybas. Apie politikos užkulisius. Žodžiu, apie viską, kas susiję su purvynais, juodulynais, prastesniu žmogaus fasadu.

Iš viso tikrojo grožio man beliko vištytės ir gaidelio istorija vaikų skyriuje.