Rašyk
Eilės (76547)
Fantastika (2233)
Esė (1524)
Proza (10702)
Vaikams (2599)
Slam (50)
English (1175)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2012-04-10 22:21
St Sebastianas

Neskaitysiu rašymo lentos

Va taip, piktybiškai. Ignoruosiu viską, kas yra joje, nes tarnybiniuose nuostatuose nėra parašyta, kad privalau ją skaityti... Tiesa, juk net nuostatų nėra. Velnias... Galvojau tokia protesto akcija gausis, o čia šnipštas.
2012-01-06 17:25
St Sebastianas

Kūrinio pavadinimas

Ar kada nors susimąstėte, jog kūriniui parinktas pavadinimas kartais tiesiog idealiai atitinka skaitytojo požiūrį į patį kūrinį?
2011-12-08 22:50
St Sebastianas

Autorius vs grafomanas

Norite pasitikrinti kas esate: autorius ar grafomanas? Tai labai paprasta padaryti. Atsidarykite kokį nors nebaigtą kūrinį. Geriau didesnės apimties arba tą, kuris jums mieliausias. Dabar reikės atlikti vieną triuką, reikalaujantį šiokių tokių kompiuterijos įgūdžių. Paspauskite klavišą Ctrl (jį galite rasti kariame klaviatūros kampe) ir jo neatleisdami paspauskite klavišą A. Ar visas tekstas dabar pažymėtas? Jeigu taip, galime eiti prie kito mūsų testo žingsnio. Klaviatūroje turėtumėte matyti klavišą ant kurio užrašyta "Delete" arba "Del". Spauskite jį. Paspaudėte? Visas tekstas dingo? Dabar esminė testo dalis. Išsaugokite dokumentą jums patogiu ir maloniu būdu. Lengviausia tai padaryti paspaudus klavišą Ctrl ir jo neatleidus paspausti S. Žinoma, galimos ir kiti metodai. Taigi, ar išsaugojote dokumentą? Ne? Nes jis per daug geras, kad taip imti ir ištrinti? Prakeiktas grafomane, kad klavišai nuo tavo pirštu bėgiotų, o rašikliai uždžiūtų!

Pavadinkime tai autoriaus paradoksu, tačiau tikru autoriumi gali tapti tik tuomet, kai gali ištrinti tai, ką sukūręs. Tikras autorius sugebės sukurti neblogesnius kūrinius už ištrintus. Ir tik grafomanas laikosi įsikibęs į savo tvarinėlius, manydamas kad kiekvienas jų yra tobulumo viršūnė.
2011-10-20 14:01
St Sebastianas

Paslaptis slypi kažkur anapus

Skaitau ir komentuoju konkurso kūrinius. Ne, dar galite nepulti ieškoti piktų, negailestingų, žlugdančių jaunus autorius komentarų. Jie atsiras, kai būsiu perskaitęs bent pusę vertinimui pateiktų darbų.

Gurkšnodamas arbatą ir begalvodamas kaip čia gražiau pradėjus savo piktą bambėjimą po vienu darbeliu supratau, kad mintys nukrypo kitur. Nors gal reikėtų sakyti ne kitur, o į situaciją pažvelgiau kitu kampu. Žinoma, viskas dar gali pasikeisti, tačiau šiuo metu manau, kad per daug tikėjausi iš konkursinių darbų. Suprantu, kad tekstukai negali būti ilgi. Juose nesukursi detektyvinio siužeto, kurio išpainiojimui reikėtų daugybės laiko. Nesukursi įtikinančių legendų apie žemaičių išsilaisvinimo armijos ryšius su kabalistais, tamplieriais ir masonų lože. Nepaisant to, vyliausi, jog tos paslapties nereikės ieškoti. Ir tuo labiau nesitikėjau, kad ta paslaptis bus nešama ant sidabrinio padėklo. Nustebau, kad kartais skaitant darbą tenka savo paslapties suvokimą praplėsti tiek, kad paslaptingai atrodo viskas: augantys medžiai, įrankiai gulintys ant stalo, procesai vykstantys branduoliniame reaktoriuje. Vis dėl to ribos yra. Juk negaliu kiekvieno kūrinio skaityti kaip pirmykštis žmogus, kurį supo neištirtas ir nepažintas pasaulis, kuriame bėgiojo piktosios dvasios ir kiekvieno likimą lėmė kraugeriški dievai. Lygiai taip pat blogai atrodo ir paslaptis pateikiama prieš nosį. Argi įdomu skaityti detektyvą, kurio pabaigą žinote? 

Ir su kiekvienu kūriniu aptikti paslaptį viltis vis mažėja...
2011-07-29 12:23
St Sebastianas

Dvigubi standartai ir Čiupakabros incidentas

Pastaruoju metu tapo labai populiaru dienoraštyje rašyti apie vieną incidentą, todėl nusprendžiau prie šios mados prisijungti. Iš tiesų noriu, kad mano namuose nesimatytų įrašo apie iki begalybės užsitęsusią dvikovą. Bet pripažinkite, jog tai geras būdas paslėpti aną įrašą.:]

Tai ką aš pasakysiu yra mano ir tik mano nuomonė, kuriai galite pritarti arba nepritarti. Visiškai nepriklausomai nuo jūsų pritarimo ar nepritarimo mano nuomonė liks tokia, kokią čia išdėstysiu. Jei nesugebate rašyti normaliai lietuviškai, po šiuo įrašu nekomentuokite. Dėkoju už supratimą.

Esu vienas iš dalyvavusių šio incidento užuomazgose. Kai žiaurūs, negailestingi, dvigubų standartų besilaikantys fantastai nusprendė pasityčioti iš gerų, tyros sielos ir šviesaus proto poetų. Aš palaikiau idėją įkelti tekstuką į poezijos skyrelį. Tai buvo ir vis dar yra labai įdomus socialinis eksperimentas. Man buvo įdomu pamatyti eilių skyrelio skaitytojų reakcijas ir jas pamačiau. Nė kiek neabejojau, kad sulauksime ir atsakomosios reakcijos. Pripažinsiu, kad buvau nustebintas, jog sulaukėme tik vieno... Ko vieno sulaukėme pakalbėsiu vėliau.

Man labai keista kodėl atrodytų garbingi žmonės laikosi dvigubų standartų? Spjaukime ant meno ir kitų aukštų materijų ir šią situaciją panagrinėjame grynai techniškai.

1. Tiek meškiukas, tiek ___ ___ (tikiuosi nepraleidau nė vieno brūkšnio) įkėlė tekstukus, kurie sudaryti iš trijų eilučių. Tinka.

2. Meškiukas įkėlė tekstą primenantį eilėraštį į eilių skyrelį. ___ ___ įkėlė tekstuką primenantį eilėraštį į fantastikos skyrelį. Netinka.

3. Meškiuko tekstas buvo sudarytas iš penkių žodžių. ___ ___ tesktas buvo sudarytas iš trijų simbolinių kratinių. Netinka.

4. Meškiuko kūrinys buvo nukuolintas ir autorius gavo liūdną laišką, kuriame pranešama, kad kūrinys paliko poezijos skyrelį. ___ ___ kūrinys buvo ištrintas administratoriaus ir autorius negavo jokio liūdno laiškelio. Netinka.

Pirmąjį punktą, praleisime, nes iš abiejų fronto pusių veiksmai buvo lygiaverčiai. Taigi, panagrinėkime antrąjį. Meškiukas išgimdė bent kažką primenančio eilių, o ___ ___ nesugebėjo sukurpti ne tik fantastiką, bet net prozą primenančio teksto. Kas tai? Negebėjimas kontratakuoti lygiaverčiais ginklais? Paprasčiausia žioplumo klaida ir vietoje eilių pasirinktas fantastikos skyrelis? Pastaroji, beje, ne tokia jau reta. Teisybės dabar jau niekas nebesužinos.

Trečiasis punktas yra ne mažiau svarbus. Meškiuko tekste yra žodžiai ir tie žodžiai netgi jungiasi į logines sekas. Deja, to negalima rasti ___ ___ pavadinkime, tekstuke. Tai yra trys netaisyklingai užrašyti lietuviški žodžiai, iš ko ir išplaukė ketvirtasis punktas, apie kurį vėliau. Jeigu pirmuoju atveju vis dėl to vyko tam tikras kūrybinis procesas, kurio metu buvo sukurtos loginės žodžių sekos, bandomas sukurti eilėraštį primenantis tekstas, tai antruoju klaviatūra buvo suminkyta bet kas. Manau, kad tinkamiausias palyginimas būtų "Jie man parodė liežuvį, tai aš jiems prikakojau ant kilimėlio."

Štai ir ketvirtasis, visiškai logiškas punktas, kuriame suveikė žmogiškasis faktorius. Administratorius, ištrynęs kūrinį, autoriui turi pranešti dėl kokių priežasčių tai buvo padaryta. Priežastys paprastos - retas išdrįstu tą simbolių kratinį pavadinti kūriniu. Čia jau pripažįstu, kad Meškiukas turėjo patirti didį pasitenkinimą gavęs laišką apie ištrynimą, o ___ ___ didį psichologinį diskomfortą dėl be paaiškinimų dingusio kūrinio.

Man keista, kad kai kurie žmonės, remdamiesi dvigubais standartais bando šiuo du tekstukus sugretinti, įrodyti, kad jie tapatūs. Tai minčiai tikrai pritarčiau, jei eilėse būtų paskelbtas fantastikos kūrinys. Taip neįvyko, todėl laikysiuosi nuomonės, kad meškiukas parodė liežuvį, o ___ ___ prikakojo ant kilimėlio.

Likau nustebintas ir nusivylęs asmens  pozicija, kuris deklaruoja, jog jo tikslas rašyk.lt svetainėje - kūryba. Jo elgesys labiau rodo populistinius siekius ir dirbtinį problemos eskalavimą, nei tikrą norą užkirsti kelią, jo paties žodžiais tariant, šūdo anarchijai.

Manau, jog šis eksperimentas buvo naudingas abiems pusėms, tačiau jau laikas skirstytis į savo smėlio dėžes ir užsiimti kokia nors žymiai naudingesne veikla.
2011-04-01 12:17
St Sebastianas

Dvikova

Nusprendėme pakariauti su Dvasių Vedle. Sekundantas mums parinko tokias užduotis:

Meškiukas 

Aš meškinas paprastas, ūkiškas, todėl kovos priemonės tokios: 
1. Pirma 
2. Antra 
3. Trečia 

Bet nesijaudinkit, tai ne temos, tai RAKTAI 
Temos, kaip buvo prašyta - trys: 
1."Trys penkioliktam" 
2."Raudoni akiniai" 
3."Dūlėjantis laukas" 

Viena tema, BET... 
Temoje turi būti vienas, du arba visi trys Raktai. 
Papildomo aišikinimo reikia? :]

Dvasių Vedlė man parinko temą "Trys penkioliktame".

Aš Dvasių Vedlei parinkau temą "Dūlėjantis laukas".

Dvikovos terminas vienas mėnuo, kūrinio apimtis neribojama.
2011-02-25 23:24
St Sebastianas

Manau gera idėja

Manau, kad Aurimaz pasiūlė tikrai vertą dėmesio idėją.
Aurimaz  Blyn, reikia prie tų žvaigždučių kokį vieną šūduką nupaišyti, ant kurio būtų galima paspausti...
2011-01-15 14:30
St Sebastianas

Pamąstymai apie žolės trešimą

Yra labai gražus posakis, kad tau reikia dar daug žolės apšikti, kad galėtum... Čia jau būna daug variantų. Pavyzdžiui, kad galėtum su manim ginčytis, kad galėtum į tokius žygius eiti, kad galėtum rašyti, kad galėtum komentuoti. Taip, du paskutiniai punktai yra tinkami rašyk erdvei.

Tikriausiai neįmanoma nustatyti kokius žolės plotus reikia trąša nubarstyti, kad galėtum tinkamai rašyti ar komentuoti. Nors neteisingai pasakiau, turėtų būti, kad galėtum tinkamai kurti ir komentuoti. Įdomu tai, kad iš esmės kritiko ir autoriaus kelias nesiskiria. Pirmiausiai tiek vienas, tiek kitas turi būti skaitytoju. Tuomet žmogus dar būna tabula rasa, gali priimti bet kokią tekstinę informaciją ir ji jam atrodys tinkama. Kiek vėliau pradeda atsirasti pajautimas, kuris simbolių rinkinys yra tekstas, o kuris - kūrinys. Štai čia ir prasideda skilimas. Autorius pradeda rašyti norėdamas sukurti geresnius tekstus nei skaito. Komentatorius paprasčiausiai išsako tai, kas buvo negerai. Galbūt jis tingi, o gal neturi laiko, kad pats pradėtų rašyti. Vienaip ar kitaip, reikėtų nepamiršti, kad kritika - taip pat kūryba. Reikia mokėti tinkamai palyginti skirtingus kūrinius, išsakyti savo nuomonę. Jei yra geras komentatorius, jo kritinį atsiliepimą yra skaityti ne mažiau įdomu, kaip patį kūrinį.

Štai čia prasideda autorių ir komentatorių konfliktas. Autoriai rašo ir tikisi, kad jų tvarinėlis bus pripažintas, pačiu pačiausiu, bet pasirodo piktas kritikas ir sužlugdo šias viltis. Labai lengva pastebėti, kad kai kurie autoriai yra nešikai. Taip, taip, nešikai - žmonės sergantys vidurių užkietėjimu. Galbūt jie ir norėtų aptręšti penkiolikos hektarų žolės plotą, bet paprasčiausiai nesigauna. Būtent tokie nešikai ir kelia daugiausiai problemų. Stena, pučia akis, mykia... Ir pliump rezultatas! Mažiukas, neaiškios spalvos, keisto kvapo. Kiek tuomet būna džiaugsmo! Tačiau prieina kritikas, pabaksnoja pagaliu, uždengia kritikos lapais ir nueina. Žinoma, nešikas pasiunta - kaip čia jo spirutę galima taip... lapu pridengti?! Jis net nenori suprasti, kad pasak senovės lietuvių išminčių "savas šūdas kvepia".

Žymiai lengviau tiems, kurie neturi tokių problemų kaip nešikai. Privaro ant žolytės kaip karvė, užteršia kelis kvadratinius metrus, tuomet net banda komentatorių atlėkusi savais lapais nesugeba visko uždengti. O tai kas kyšo tarpeliuose tarp lapų, kas niekam neužkliuvo galima laikyti tinkamu dalyku. Galiausiai tokio autoriaus produkcija tampa tokia, kad pradeda kvepėti net svetimam.

Koks skirtumas tarp autoriaus ir nešiko? Autorius niekada nebijo, kad jo tvarinys bus uždengtas lapais. Na, pripažinkite, kad gautas rezultatas ne visada pateisina lūkesčius. Bet autorius atkakliai valgo įvairius patiekalus ir vėl gamina. Nešikas didžiuojasi kiekvienu savo produktu. Išdidžiai nešioja jį ant delno, siūlo visiems jį pauostyti, pakramtyti, kad geriau pažintum ir taip suvoktum produkto tobulumą... Ir nors jam visi sako, nors jis ir pats mato, kad tai iš subinės iškrito, užuodžia, kad tai smirdi, bet nešikas vis tiek kramto manydamas, jog tai šokoladas... Taip sakant maistas smegenims...

Komentatoriai skina lapus nuo tų medžių, kurie išauga patręštuose laukuose. Iš pradžių barsto lapus ant kiekvienos surastos krūvelės, Vėliau, jei autoriaus pasiektas rezultatas viršija lūkesčius, jiems jau tenka palikti ir neuždengtų plotų. Ir jei paaiškėja, kad trąša buvo kokybiška, toje vietoje išauga ąžuolas... nors gal teisingiau būtų sakyti klevas (lapas didesnį plotą dengia), kurio lapus komentatoriai su džiaugsmu skina, kad galėtų pridengti naujas krūveles.

Dabar kiekvienam reikėtų susimąstyti. Komentatoriams ar jie tikrai klevo lapus skina, o gal smilgos? Autoriams ar iš jų produkcijos išaugo nors vienas medis? Nešikams... jie vis tiek nesusimasto, todėl belieka paprašyti, kad jie savo produkcijos kitiems panosėn nekaišiotų ir neverstų džiaugtis, kramtyti...
2010-12-10 10:41
St Sebastianas

Blogasis aš

Šiandien galvon stuktelėjo mintis. Skaudėjo. Na, bet ne tame esmė. Kiekvienam gyvenime pasitaiko akimirkų, kai yra užmetama kokia nors veikla: pramogos, miegas, darbas, rašykai... Pastebėjau įdomų dėsningumą. Kai turiu veiklos, kad į rašykus galiu užsukti tik trumpam, o apie skaitymą net kalbos nėra, fantastikos skyrelyje apmažėja tikrai prastų kūrinių. Bet kai tik atrandu daugiau laiko ir vėl pradedu skaityti kūrinius, fantastikos skyrelyje kaip mutantai po atominio karo pradeda rastis visokie briedai. 

Kai šitai pastebėjau, įvyko incidentas su mintimi. Ar gali būti taip, kad manyje egzistuoja sąmonės dalis, kuri telepatiškai veikia žmones sugebančius spaudinėti klavišus, kad šie rašytų nesąmones ir dėtų į fantastikos skyrelį? 
2010-03-01 18:07
St Sebastianas

Apie kritikus

Prozoje siaučiant krizei, o diskusijose siaučiant nepatenkintiems prozininkams susimąsčiau koks turi būti tobulas kritikas? Na, gal ne tobulas, bet tikrai geras. Jis turėtų skaityti visus arba bent daugelį prozos darbų. Jei kritikas skaito tik porą darbų per dieną, jis visiškai nepadeda suvaldyti šlamšto srauto prozoje. Jis turėtų vertinti ir vertinti tiksliai, negailestingai, nekreipdamas dėmesio į amžių, lytį, išsilavinimą, rėksmingumą ar bukumą. Jei tik pradės kreipti dėmesį į šiuos dalykus, prasidės savų rato kūrimasis. Jis turėtų rašyti komentarus. Praktiškai po kiekvienų kūriniu. Kaip kitaip autorius sužinos ar tobulėja?
Kokią išvadą galime daryti perskaitę šiuos reikalavimus? To niekaip negali padaryti žmogus. Tai tobulai gali atlikti tik mašina. Jos praktiškai neriboja skaitymo greitis. Ji gauna duomenų srautą, kurį apdoroja akimirksniu. Tuomet duomenis įvertina, pateikia išvadą. Sakote neįmanoma? Labai paprasta! Paprasčiausiai reikia tinkamo algoritmo. Taigi, pradedam.

Jei taškų skaičius kūrinyje lygus arba didesnis už žodžių skaičių kūrinyje, vertinimas lygus vienetui.
Nesuprantate kodėl? Jeigu taškų kiek žodžių tai tekstas yra totalus apsidaugtaškiavimas, vertas kuolo.

Jei simbolių skaičius mažiau kaip 1000 simbolių, vertinimas lygus vienetui.
Na, pripažinkim, retas genijus įtalpins prozą į mažiau kaip 1000 simbolių. Na, o jei ir atsiras toks, tai visada kare yra civilių aukų. Nieko čia jau nepadarysi.

Jei tekste nėra lietuviškų raidžių, vertinimas lygus vienetui.
Šiuo metu rašykuose yra vienintelis man žinomas tekstas, kuris yra parašytas be klaidų ir be lietuviškų raidžių. Visais kitais atvejais drąsiai galima kuolinti. Na, kaip minėjau, civilių aukos neišvengiamos.

Robotuko beta versijai užtektų ir šitų trijų taisyklių.

Tikriausiai dabar kasotės kokią nors vietą, kuri sužadina mąstymo procesą ir klausiate kaip bus su komentarais? Viskas lygiai taip pat paprasta kaip ir su vertinimais. Apsidaugtaškiavimas? Reiškiasi tai pradedančiojo sapalionė, tikriausiai kas nors kalbama apie meilę arba savižudybę. Parenkame kelis tipinius šios situacijos pranešimus:
Kada baigsis ta daugtaškių manija?
Na kodėl naujokai rašo seiles ir nežino kitokios skyrybos tik tašką?
Dar viena savižudybėn varanti istorija... Jei tikrai nori save pribaigti, kreipkis į St Sebastianą – jis išsamiai paaiškins kaip tai daryti.
Kiekvienam variantui už kurį kalamas kuolas reikėtų paruošti bent kelis komentarų variantus. Reikia ir neutralių komentarų, kuriuos galima dėti po bet kuriuo kūriniu, parenkant atsitiktine tvarka:
Nekyla piršta komentuoti.
Palauksiu kol San Sebastianas pakomentuos – bent pažvengsiu.
Jei autorius labai pasistengtų, gal kas ir gautųsi...
Kad neatrodytų, jog visi komentarai atlikti kopypaste metodu, reikia įvesti ir „žmogišką“ faktorių. Pradėti reikėtų nuo dar kelių komentarų:
Skubu, todėl neturiu laiko išsamiai pakomentuoti.
Esu pervargęs, nepykit, jei ką nors ne taip parašiau.
Šiandien reikia perskaityti tiek daug kūrinių, todėl labai skubu.
Antra sužmoginimo fazė – klaidų generatorius. Taip, taip, klaidų. Visi mes kartais nuspaudžiame ne tą klavišą, sumaišome raidžių eiliškumą, pražiopsome kokį nors simbolį. Lygiai taip pat suprogramuojam ir robotuką, kad jis kartais klystų.
Kaip veiktų ši sistema? Tarkime autorius įdeda tokį kūrinuką:
Siandien penktadienis... lija... Labai liudna... Mane paliko vaikinas... Ir mergina... Ir ziurkenas nustipo... Nors as jo neturejau... Kumstyje suspaudziu ji... Jis vibruoja... ate nemielas gyvenime... sia skutimosi masinele as persipiausiu savo venas... Taskysis kraujai ir zarnos...
Tinka bet kuris kuolinimo kriterijus: taškų daugiau nei žodžių, nėra lietuviškų raidžių, mažiau kaip 1000 simbolių. Mūsų konstruojamas komentatorius kala kuolą, tuomet pradeda komentuoti:
Na, kodėl naujokai rašo seiles ir nežino kitokios skyrybos tik tašką?
Reikia pridėti ir viskam tinkamą pastabą: Palauksiu kol San Sebastianas pakomentuos – bent pažvengsiu.
Tuomet pridedam sužmoginančią pastabą: Šiandien reikia perskaityti tiek daug kūrinių, todėl labai skubu.
Turime:
Na, kodėl naujokai rašo seiles ir nežino kitokios skyrybos tik tašką? Palauksiu kol San Sebastianas pakomentuos – bent pažvengsiu.  Šiandien reikia perskaityti tiek daug kūrinių, todėl labai skubu.
Na, lyg viskas ir gerai, bet kažko trūksta. Taip, tai yra klaidos! Galutinai sužmogintas komentaras atrodytų taip:
NAkodėl naujokai rašo sieles ir nžino kitokios skyrybos tiktašką? Palauksiu kol SAnSebastianas pakomentuos- bent pažvengsiu. ŠIandien riekia perskaitytitiek daug kūrinu, todėl labaiskubu.
Pripažinkite – tobula! Kaip gaila, kad niekas tokio robotuko iki šiol nesuprogramavo... Juk nesuprogramavo?


1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12
[iš viso: 118]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą