Paskendęs žvilgsnis, suspaustos lūpos, visa tai bylojo apie ją. Bet negalėjo būti tai tiesa, kad tai ji. Jaučiausi lyg koks idiotas. Žinojau, kad kai traukinys sustos, ir ji išlips, aš vėl liksiu vienas, dar labiau nei anksčiau, prieš įlipant į šį traukinį, kitaip.
Hight Street skersgatvyje gal penketą minučių spoksojau į vitriną. Tada pasidarė šalta ir aš užėjau į vidų. Mano akį greitai patraukė išdrožinėtos medinės statulėles. Laimei, sumoki, - ir išsineši. Į nežinią, kartu su savimi.

Ar bus saulės užtemimas šį mėnesį?

- Pasaulyje akivaizdžiai per daug žmonių. Bet ar verta tikėtis rasti antrą pusę, susirgti kažkokia baisia liga, labai iš lėto, susigadinant sau nervus, įtikint tokiu dalyku? Ar galėčiau taip pasielgti?.. Ir visgi, Ieva, tu įsivaizduok: jaučiuosi toks didelis plėšikas, kuris plėšia turčius, kad atiduotų vargšams... Čia gali būti tas, ko negaliu suprasti, paprasčiausia informacija. Bet mano smegenys jos atsisako, nepriėma, glemba, nyksta, tampa raudonas mėsos gabalas. Ką tu pagalvosi?
Ieva prie manęs prieina, bet išlaiko žvilgsnį bei atstumą. Kurį laiką mes stovime, tarsi susitikę kokie du šunys, vienas kitą uostome, lyg ką tik išvydę. Vis dar atrodo, kad nesugebu nuo jos atsiriboti, visi bandymai yra tiesiog beverčiai. Aš plėšikas - ji turčius. Man reikia užsisklęsti savyje labai labai greitai...

.  .  .   
.    .
.    .
.    .
.  .  .

"Meno kūrinys yra be tikslo, kaip jis paprastai suprantamas. Bet jis turi būt prasmingas. Jei menininko sąmonė yra kita negu paprastų žmonių, ryškesnė ir veiklesnė, tarsi kokia kuriančioji galia, - tai menko žmoniškumo kūriniai bus menkesni, gimę iš susikilusios nuotaikos arba aistringo protavimo..."  Vydūnas.

Aš padedu knygą į vietą, atsisuku į sukrautus juodus maišus savo lovos kojūgalyje, bet nenoriu pajudėti, su niekuo dabar kalbėti. Tai sulkelia labai daug minčių. Vis dar ir toliau jaučiuosi menkas, pilnas kažkokio nereikalingo svorio, atskiro nuo mano norų. Du tušti stalčiai: vieną užstumiu, kitą praveriu - nusidedu. Atrodo lig kokia labai keista misija, nejudantis mirties taškas tarp siaubo ir komedijos. Gyvenu kažkokiame pavojuje.

Į pilį vieno įėjimo niekados nebūna.



P.S. Taikyta labai skirtingų religijų galutiniui tikslui pasiekti.

Turguje mokėjau už obuolius, turėjau sukapęs kažkiek smulkių. Kol pardavėja skaičiavo mano pinigus, aš iš pradžių susigėdau, bet tuoj pat įsidrąsinau, ir pasakiau, kad gražą pasiliktų sau. Žinau, yra tokių žmonių, kaip mano vyresnysis brolis - jis vengia bet kokių smulkių! Aš pats nematau tame problemos. Bėda tik ta, kad tai užtrunka laiko, kol juos suskaičiuoji.
- Nesuprantu apie ką jūs kalbate, – išgirdusi pardavėja sako. – Štai jūsų grąža. Pasiimke. Ir būkite malonus – pasitraukite per žingsnį nuo mano staliuko.
Dar būdamas mieguistas, sprunkantis į šoną, aš pažvelgiau į ją ir pagalvojau: jai velniškai pasisekė! Užtenka tiek, kiek turi kiekvieną dieną. Ši moteris dvidešimt metų pardavinėja vienodos rūšies obuolius, juos renka, sveria, plauna, kas rytą anksti keliasi, sėdasi ant didelio vyriškinio dviračio, ir važiuoja iki artimiausio turgaus, gal daugiau nei keturis kilometrus, kad užsiimtų vietą. Kas dieną, visą gyvenimą. Koks didis paprastumas!
Stovėjau kaip įbestas į žemę, įaugęs kojomis. Kažkam šypsojausi. Tai atrodė genialu! Ką iki šiolei aš veikiau???

Turguje mokėjau už obuolius, turėjau sukapęs kažkiek smulkių. Kol pardavėja skaičiavo mano pinigus, aš susigėdau, bet tuoj pat įsidrąsinau, pasakiau, kad gražą pasiliktų sau. Žinau, yra tokių žmonių, kaip mano vyresnysis brolis - jis vengia bet kokių smulkių! Aš nematau tame problemos. Bėda tik ta, kad tai užtrunka laiko, kol juos suskaičiuoji.
- Nesuprantu apie ką jūs kalbate, – išgirdusi pardavėja sako. – Štai jūsų grąža. Pasiimke. Ir būkite malonus – pasitraukite per žingsnį nuo mano staliuko.
Dar būdamas mieguistas, beveik jau sprunkantis į šoną, aš pažvelgiau į ją ir pagalvojau: jai velniškai pasisekė! Užtenka tiek, kiek turi kiekvieną dieną. Ši moteris dvidešimt metų pardavinėja vienodos rūšies obuolius, juos renka, sveria, plauna, kas rytą anksti keliasi, sėdasi ant vyriškinio dviračio, ir važiuoja iki artimiausio turgaus daugiau nei keturis kilometrus, kad užsiimtų vietą. Kas dieną, visą gyvenimą. Koks didis paprastumas!
Stovėjau įbestas į žemę, tarsi kojomis įaugęs, kažkam šypsojausi.
Tai atrodė genialu!
O ką iki šiolei aš veikiau?

Ne, tikrai tai nėra nieko daug asmeniško, nei mano kūryboje, nei dienoraštyje. Arba tai labai susiję, į mazgą-gumbą, daugiau vaizduotės bei fantazijos dėka.
Aš mąstau kas dieną: kažkur prasidedu, kažkur baigiuosi, ir jei tai tiesa, gal esu atgamtiškas? Kad manyje gyvena baimė, dėl nežinomybės? Aš stoviu ant kažkokio aukšto liepto, su visomis savo silpnybėmis.
Vakar buvo ta diena, kurios laukiau, atrp daugelį kitų dienų, lygiai tokių pačių šiandien. Jos visos vienodos. Prasideda ir baigiasi kažkur giliai pasąmonėje, kada mano kūnas miega, pavidalas, be kurio negaliu išsiversti gyventi. Kas rytą ieškau naujo jo tęsinio, be kurio nėra kito ryšio - tikriausiai aš tada neegzistuoju.

Kas yra žmogus? Kas yra žmonija?
Ir viena ir kita - stipriai susiję. Individas, pripildytas didesnio ar mažesnio dvasingumo, galėtų vadintis žmogumi, arba, įsigijęs tik žmogui būdingų savybių, vadinti save žmogišku. Sparčiai augantis dvasinių individų skaičius gamtoje, galėtų vadintis žmonija. Tokia tarpusavyje bendra erdvė dažnai pati naikinasi, visai be jokio rimto tikslo. Gal tai priklauso nuo dvasingumo? Gyvybės vertinimo skalės? Dažnai klausiu savęs - koks viso to tikslas? Kam aš gyvenu?
Kad jausčiausi gyvas.
Pasirodo tai viena didžiausių užduočių žmogaus gyvenime, būti gyvybingam. Rimtai pagalvojus, tai teikia džiaugsmo. Kažkoks labai keistas užkratas, nuo kurio prasideda visa tai, kas gera, jei ypatingai sąžiningai save prižiūrėsi...