Aš paguldžiau lavoną ant išraustos žemės, Ieva priėjo prie manęs, ji laikė kastuvą, atrodė stipriai išsigandusi - bet visdėlto atsuko. Į mane pažiūrėjusi tarė:
- Nemaniau, kad liesiu mirusį žmogų.
Tada kartu įstūmėme lavoną ir aš ėmiau kasti. Kasamos žemės brydės vis labiau gilėjo; kapinaičių žibintai švietė; bet ne pakankamai stipriai, pakėliau akis į Ievą, ji žvalgėsi aplinkui. Viskas ko norėjau buvo greičiau pabaigti duobkasio darbą ir iš čia nešdintis.
- Tu pašviesk į kitą pusę. - Ir peršokau per duobę. 
Užlyginau žemę, Ieva paslėpė ištryptus batų pėdsakus ant jų užberdama glėbį supuvusių lapų.
- Man rodosi kilnojasi. Tu matai? Banga baigiasi štai čia. Įsižiūrėk.
Aš įsižiūrėjau į apviestą prožektoriumi kapo paviršių, ant šviesos ruožo judėjo nedideli uodai, nesupratau apie ką ji kalba.
- Negali būti gyvas.
- Iš kur tu žinai?
Tikriausiai jai neatsakiau.
Ieva kalba:
- Lavonus laidoja trečią dieną po mirties. Toks paprotys ne veltui.
Vėliau praėjome iki pat kapinių galo, už vartų buvo palikta mano mašina. Kelio lempų atošvaistė švietė į vidų ant odinių sėdynės apmušalų, atspindys pro stiklą atrodė aštrus, šešėliai absurdiškai susipynę. Pasigirdo.
Mano blauzdikauliai sukietėjo.
Ieva nubalo.
Jos akys susipina.
- Ieva!!!

Jos strazdanotą rudą veidą stipriai apšvietė saulės šviesa, į mane žiūrėjo šviesiai geltonos akys. Aš nebuvau tam pasiruošęs, ėmiau kažką vapėti, atsiminti kuo daugiau detalių, kad nukreipti jos dėmesį.

Niekas nenori tavęs pažinti. O kam?
Beprasmiškos mintys.

laukia

Rašyti labai malonus procesas. Ir jei galvočiau kitaip, aš visiškai klysčiau. Autorius ieško skaitytojo, skaitytojas ieško autoriaus. Kada „kabina“ tekstas tyliai galvoju: taip taip, suprantu apie ką čia; sykį man buvo panašiai nutikę; esu „parašęs“ tokią istoriją; jaučiuosi būtent taip, lygiai taip pat; ši knyga iš ties įdomi, pirksiu ją.
Giliai savo viduje dėkoju visiems rašytojams.

Giliai mintyse glūdi mane kankinanti vaizdų dykynė: esu didžiulis prekybos centras, su traškančiais stikliniais liftais, greitomis ledų kavinėmis, žaižaruojančiomis girliandų vitrinomis, šalia be galo ištysusių siaurų tunelių, spalva panašių į auksą. Juose kryptingai juda aštunkojai žmonės. Jie klekši rožiaspalviais čiulptuvais, tarsi nesuprasdami kas čia darosi, aš prieinu arčiau, ir jų veidai man tampa atpažįstami, susiję su mano gyvenimu. Aš be perstojo apie tai galvoju.

Giliai mintyse glūdi mane kankinanti vaizdų dykynė: esu prekybos centras su traškančiais stikliniais liftais, greitomis ledų kavinėmis, žaižaruojančiomis girliandų vitrinomis šalia be galo ištysusių siaurų tunelių, spalva panašių į auksą, juose kryptingai juda žmonės. Aš be perstojo apie juos galvoju.

Tiesa pasakius, aš esu pasimetęs, tikra atsiliepimų lavina užplūdo mano "Juodąsias kronikas". Tarsi įsiplieskę ginčai išsklaidė mano  euforiją, šiek tiek nuliūdau. Iš tiesų rašau ką noriu, kas jaudina, kas tūno viduje susikaupę. Galvoju: koks lengvas pagrindas rašyti!..
Deja, mano meninė kalba skurdi ir išraiška netobula. Ir liūdniausia, kuo daugiau apie tai galvoju, tuo vis labiau parinuosi, sugaišdamas daugiausiai laiko "blogai, gerai" kritikai pateisinti. O kartais man norisi tiesiog rašyti. Piknaudžiauti vidiniu monologu, be jokių abejonių - daugiau nieko ypatingo. Atvirai pasakius - kišu nagus ne į prozą, o į pačią rašymo teoriją, į ligotą potraukį susireikšminti, pasidalinti į dvi skirtingas lytis ir su jomis gyventi, tarsi tai būtų kasdieninis pasistiprinimas, išmatuotas valandų rašymo agonijos ir nežinomybės.
Tikrai nežinau, ar gali būti suprastas toks keistas polinkis rašyti? Toksai ligotai nesveikas noras privalo būti uždraustas? - seniai apie tai galvoju, ir jokio atsakymo.
P.S. Norėjau padėkoti už tavo paliktą komentarą, štai todėl ir išdygau tavo žinutės langelyje :))

Tiesa pasakius, aš esu pasimetęs, tikra atsiliepimų lavina užplūdo mano "Juodąsias kronikas". Tarsi įsiplieskę ginčai išsklaidė sukaupusią euforiją, šiek tiek nuliūdau. Iš tiesų rašau ką noriu, kas jaudina, kas tūno viduje susikaupę. Galvoju: koks lengvai nuspėjamas pagrindas rašyti!..
Deje, mano meninė kalba skurdi ir išraiška netobula. Ir liūdniausia, kuo daugiau apie tai galvoju, tuo vis labiau parinuosi, sugaišdamas per daug laiko "blogai, gerai" kritikai.
O kartais man norisi tiesiog rašyti, piknaudžiauti vidiniu savo monologu, be jokių abejonių - daugiau nieko ypatingo. Atvirai pasakius - kišu nagus ne į prozą, o į pačią rašymo teoriją, į ligotą potraukį susireikšminti, pasidalinti į dvi skirtingas lytis ir su jomis gyventi, tarsi tai būtų kasdieninis pasistiprinimas, išmatuotas valandų rašymo agonijos ir nežinomybės.
Tikrai nežinau, ar gali būti suprastas toks keistas polinkis rašyti. Toksai ligotai nesveikas noras privalo būti uždraustas? - seniai apie tai galvoju, ir jokio atsakymo.
P.S. Norėjau padėkoti už tavo paliktą komentarą, štai todėl ir išdygau tavo žinutės langelyje :))

*****,

Dėkui už komentarą.
Tiesa pasakius, aš esu pasimetęs, tikra atsiliepimų lavina užplūdo mano "Juodąsias kronikas". Tarsi įsiplieskę ginčai išsklaidė sukaupusią euforiją, šiek tiek nuliūdau. Iš tiesų rašau ką noriu, kas jaudina, kas tūno viduje susikaupę. Galvoju: koks lengvai nuspėjamas pagrindas rašyti!..
Deje, mano meninė kalba skurdi ir išraiška netobula. Ir liūdniausia, kuo daugiau apie tai galvoju, tuo vis labiau parinuosi, sugaišdamas per daug laiko "blogai, gerai" kritikai.
O kartais man norisi tiesiog rašyti, piknaudžiauti vidiniu savo monologu, be jokių abejonių - daugiau nieko ypatingo.
Atvirai pasakius - kišu nagus ne į prozą, o į pačią rašymo teoriją, į ligotą potraukį susireikšminti, pasidalinti į dvi skirtingas lytis ir su jomis gyventi, tarsi tai būtų mano kasdieninis pasistiprinimas, išmatuotas valandų rašymo nežinomybės. Sukurta asmenybė yra viskas, ką aš turiu pasaulyje, į ką neretai kreipiuosi kūrybinės pagalbos.
Tikrai nežinau, ar gali būti suprastas toks keistas polinkis rašyti, ar toks "asmenybės privalumas" privalo būti "uždraustas" - seniai apie tai galvoju, ir jokio atsakymo.
P.S.
Norėjau širdingai padėkoti už komentarą, štai todėl ir išdygau tavo žinutės langelyje :))