Tiesa pasakius, aš esu pasimetęs, tikra atsiliepimų lavina užplūdo mano "Juodąsias kronikas". Tarsi įsiplieskę ginčai išsklaidė mano  euforiją, šiek tiek nuliūdau. Iš tiesų rašau ką noriu, kas jaudina, kas tūno viduje susikaupę. Galvoju: koks lengvas pagrindas rašyti!..
Deja, mano meninė kalba skurdi ir išraiška netobula. Ir liūdniausia, kuo daugiau apie tai galvoju, tuo vis labiau parinuosi, sugaišdamas daugiausiai laiko "blogai, gerai" kritikai pateisinti. O kartais man norisi tiesiog rašyti. Piknaudžiauti vidiniu monologu, be jokių abejonių - daugiau nieko ypatingo. Atvirai pasakius - kišu nagus ne į prozą, o į pačią rašymo teoriją, į ligotą potraukį susireikšminti, pasidalinti į dvi skirtingas lytis ir su jomis gyventi, tarsi tai būtų kasdieninis pasistiprinimas, išmatuotas valandų rašymo agonijos ir nežinomybės.
Tikrai nežinau, ar gali būti suprastas toks keistas polinkis rašyti? Toksai ligotai nesveikas noras privalo būti uždraustas? - seniai apie tai galvoju, ir jokio atsakymo.
P.S. Norėjau padėkoti už tavo paliktą komentarą, štai todėl ir išdygau tavo žinutės langelyje :))