Jei aš nebūčiau, -
Tapciau zodziais.

Jei aš nebūčiau toks kuklus, -

Tai gi, dabar

Aš nusitvėręs vėją,

Uždainuočiau,

O žodžiai birtų patys.

Aš sėdžiu Ievos kambaryje, jos akys dega, lyg koks ištysęs spindulys, šilta srovė tarp mūsų. Hens Street gatvėje beveik jau temsta, kažkas dar slampinėja. Mes neįsijungiame šviesos - gal mūsų smegenų jungikliai užsidega. Ieva apsikabina sunkią violančelę, įsispraudžia tarp pražergtų kojų, mažumėlę į kažką užsižiūri, tame tarpe ir mane. Aš niekados nemačiau jos grojančios. Instrumentas atrodė jai per didelis ir pernelyg grubus; bet ji nekreipė dėmesio į tokį stiklinį savo mažą kūną, kurį aš sau įsivaizdavau. Kai baigė groti, atrėmė violančelę. Prieblanda. Visa laimė, kad mano veidas tapo sunkiai įskaitomas, aš labai susigėdinau savo tokio nemuzikalumo, tuo pačiu jausdamasis visiškai dėl to nekaltas. Man patiko žiūrėti į Ievą. Stebėti kaip ji groja, o jos lūpos kartais išsitiesina. Arba labai keistai juda, tampa panašios į slieko - kažkokie rausvi nareliai krutėjo lygiame jos veide, ir aš visai neatsitiktinai juos sekiau. Norėjau padaryti nematomais, kad nesukeltų man geismo, bent trumpam išsiblaškytų. Aš galvojau: ar yra čia kas blogo? Kodėl negaliu jos dabar dulkinti? Priversti tyliai raudoti sulinkusia nugara iš malonumo? Kokio įkvėpimo jai dabar reikia? Kad bent viena akimi pažiūrėtų ir pastebėtų mano įžūliai styrančią erekciją, mano veidą pagautą ekstazės.
Kol visa tai įsivaizdavau, jau visiškai sutemo. Ieva įjungė šviesą. Kai paliečiu elektros jungiklį, nejučia atsisuku. Ieva priešais mane, ir aš galiu ją pasiekti. Ji nusirengia.
Mes pasidavėme maloniam žaidimui. Ne, aš savo veiksmais jos nežeminau. Bet privalėjau gerai ją išdulkinti, kad suvoktų, kad tai ne tas pats, kaip atsiduoti už pinigus. Tokia nuoga dabar ji sudreba po manimi, kad aš viskuo tikiu - tai buvo greičiausiai melas.
- Man tavęs reikia. Ne, ne vien tavęs... bet nesvarbu. Dabar paskubėk. Su tokiu peniu kaip tavo aš negaliu ilgai laukti.
Aš nieko jai neatsakiau. Girdėjau ką kalba, ką sako, ir man tai nepatiko. Norėjau sušukti - kad turiu širdį ir sielą. Kokiame laike mes esame?

- Ar tu tikrai žinai ką su ja darysi? Meilė gali pasibaigti. Tu laimingesnis nepasijusi. Tokios moterys paprastai ilgai neišsilaiko, greitai išsinešdina, ieško kitų vyrų, visiškai savęs nenusiskriausdamos. Kalbuosi su tavimi, kad apsisprestum. Tai ko tu nori?.. Ir aš studijų metu buvau įsimylėjęs, įklimpęs iki ausų... Kada susigraibiau, kad ji dulkinasi su kitais, nebeliko jokio jai geismo, jau buvo per vėlu. Tada sutikau Heretą...  Žodžiu, tu greičiau ieškok kitos. O jeigu neprisiversi, atiduosi viską ką turi Ievai, nusižeminsi... kad aš net nežinau, ar tikram vyrui taip pridera. Turi elgtis atvirkščiai, nei galvoji. Apsižvalgyk aplinkui, išvysk kiekvieną naujai sutiktą moterišką lytį, taip atsitinka... Sėdi autobuse, važiuoji namo iš darbo, eini link parduotuvės - tai geriausia galimybė sutikti padorią moterį, kurios akys tiesiog prašosi mylėti. Tu negali įsivaizduoti nieko kito... Kai pamatai tas akis. Tarsi įsijungia šimtai motoriukų, štai kaip kvaila... Užsinorėsi. Tai visai kas kita. Ir tik tada, jei moteris prisileidžia tave iš tikrųjų, kai nori ir laukia. Tada tu tikrai susimausi. Supranti? Tu daugiau manęs nesiklausai?
Aš dabar nekenčiau jo žodžių, galvojau ką Samas turėjo išgyventi, kad taip kalbėtų? Žvelgdamas į jį, kokiu tempu juda lūpos, jis kalba, stengiausi susitvardyti. Kad visi jo žodžiai išliktų atmintyje, tarsi laimėję, užkariavę mane, tikriausiai vos keletai minučių, lyg vaikystėje, kada bet kas galėjo mane nuoširdžiai pamokinti, lyg į tuščią indą įdėti tai, kas bus vėliau valgoma. Samui patiko toks mano paklusnumas. Negalėčiau sakyti, kad nesutikau su juo, visa tai buvo gryniausia tiesa, kuri susipynė jo balso stygose, kažkokie šlapi mazgeliai. Taip įtikinamai jis kalbėjo į mane, kad balsas virto mano Ievos balsu - iš visų jėgų girdžiu šaukia į mane, skaudžiai sugriebia už peties ir sako: "Mūsų nėra..." 
Aš sakau Samui ramus:
- Parvežk mane namo.
- Nuo meilės dar žmogaus protas tampa tuščias, lengvai palenkiamas. Aš parvešiu tave namo, - pasakė man.
Mes pakilome. Kai Samas nuvažiuoja pusę kelio, aš jau noriu miego, pradedu šiek tiek snūduriuoti. Ieva yra - kas? Atkarpa į pabaigą. Jaučiausi tarsi tuščias taškas.
Kažkur išnirus pirmai blykstei, kažkas taria mano vardą, - Samas su manimi atsisveikina. Lauke stipriai lyja. Aptaškytais batais aš net nepastebėjau, kaip užėjau į vidų, ir įnešiau purvo, be to, buvau per daug išgėręs, kad dėl to dabar jaudinčiausi.

Tarsi koks stipriai paveikus triukas atsiskleidė.

Nusivilimas. Pyktis. Kerštas. Nuoskauda. Liūdesys.
Atkaklumas. Ryžtas. Darbas. Jaudulys. Džiaugsmas.

Aš pasijutau daug geriau, kai jai tai pasakiau. Ji pasižiūrėjo į mano kūną, atrodė be galo nuliūdusi, tarp mūsų įsivyravo nemaloni tyla, priverstinis kūno sukietėjimas, reikalingas užfiksuoti tokiai akimirkai. Ieva paglostė mano veidą, jau nebegalėdama daugiau išlaukti; aš instinktyviai sukrutėjau ir mano keistas kojų sustingimas baigėsi. Mūsų pasidalinusi tyla kažkur baigėsi. Stovėjome Brightone ant šaligatvio, šalia pramogų parko, kur švietė mirksinčios supynių lemputės, o iš aukštai įsuktų garso kolonėlių trankiai grojo muzika. Į visa tai jaučiausi stipriai įsivėlęs - į visišką žmonių chaosą, rausvą horizontą, kur pagrindinis vaizdas atrodė virš vandens ištirpęs. Maži žmogeliukai kabojo aukštai savo supynėse, iš baimės įsitvėrę jų metalinių pertvarų, negalėdami neatitraukdami akių nuo žemės ir juos skiriančio aukščio. Mediniu tilto paviršiumi žmonių grupelės vaikščiojo iš lėto, po vieną žingsnį, lyg taip būtų daug maloniau leisti laiką, lyg išgyveno paskutines savo dienas vėstančiame atrakcionų parke. Aš žvelgiau į tolimus veidus, atrodė, kad juose nėra praeities, jokios išlikusios vertės. Prisitraukiau už rankos Ievą. Ji truputėlį man šyptelėjo ir kažką pasakė.
Staiga suskambo Ievos telefonas ir viduryje sankryžos aš pastebėjau sustojusį motociklininką.
Išgirdau balsą:
- Tu?
Motociklo variklis garsiai suburzgė.
- Žinai, aš pasiliksiu, - Ieva sako. - Ką veiksiu? - pasižiūrėjo į mane. - Sutikau bičiulį. Nežinau. Grįšiu traukiniu, manau suspėsiu... Ne, rytoj nieko. Galėsi atvažiuoti!
Automobiliai pajudėjo ir gatvė atsilaisvino, įtampa galutinai atslūgo, kai motociklininkas dingo iš akiračio. 
- Ar tu supranti ką darai, Ieva? Juk turi mane, - tariau. - Tu nieko negalvoji? Lakstai paskui kitus, neapsisprendi su keliais vaikinais vienu metu dulkintis?
- Tik nereikia!
- Tai aš jam pasakysiu, kad atstotų. Nori? Pati negali tu šito padaryti?
- Ne, ne visai taip, Oli. Kas tau sakė, kad aš - tavo? Vaikštau su kuo panorėjusi, mane veža skirtingi vaikinai, negaliu turėti tik tave vieną. Kodėl tu negali suprasti? Tu man nepasakysi, ką jausti, nesuvaldysi mano norų, aš noriu gyventi dėl savęs, o ne dėl tavęs. Tai, kas vyksta tarp mūsų yra tik nuotykis.
Pasižiūrėjau prietemoje į sumažėjusį jos siluetą, niekaip negalėjau suprasti kodėl taip kalba. Tuo metu mus kažkas nufotografavo, patekome į blykstę. Nusprendžiau važiuoti namo. Palikti ją vieną ir dingti su visomis pragariškomis pavydo scenomis.
Ji susmuko žemyn ir užsidengė delnais veidą.
- Aš nemoku mylėti, - pasakė verkdama.
- Ieva, einame kur nors. Tik prižadėk su juo nesidulkinti, - pasakiau.
Mes nuėjome. Kai kuriomis minutėmis neapkenčiau visų tų savo žodžių. Esminė dalis buvo ta, kad man trūko mūsų seno ryšio, įsiskverbimo į jos kūną, garanto, nors ir labai trumpo. Daugeliu atveju buvau tikrai teisus, ji per daug pasileidusi, bet kodėl tai manęs neatgrąso? Prisiekiu, niekados taip anksčiau nesijaučiau. Tai kartais mane gąsdina.

Aš neturiu jokios metodikos kaip kurti, ar rašyti. Apie tai pagalvojus, ima tikriausia baimė.
Subraukyti popieriaus lakštai, bokštas knygų nekokybiškais viršeliais, aš žinau - negaliu išeiti iš savo žmogiškumo. Ir tai mane kankina.

Tai kas nutiko Perdosui, turbūt buvo visiškas atsitiktinumas.
Tą kartą jis ruošėsi važiuoti pas vaikystės draugą. Ankstyvą rytą, kaip ir visus kitus, jis pradėjo labai kaip įprastai. Pirmiausia, išjungė čirškiantį stalinį žadintuvą. Vėliau, po minutėlės, Perdosas įsispyrė į šalia lovos ęsančias šlepetes ir nušlepsėjo į virtuvę, jausdamasis vis dar silpnas. Ten užsikaitė puodelį tirštos kavos ir pažvelgė pro langą. Buvo septynios valandos ryto. Saulė jau švietė, nors ir labai anksti. Tokiame amžiuje jis greitai išsibalškydavo, tik išgėręs nedaug stiprios kavos. Galiausiai jo protas visiškai nubusdavo, kada už durų įsiklausydavo į triukšmaujantį paštininką, atnešusį rytinį paštą. Perdosą tai labai gerai nuteikdavo, laiškams jis teikė pirmenybę. Taip pat jis dievino rytą. Pagalvojus, kiek daug žmonių praleidžia galimybę išvysti tą džiaugsmą? Mąstant apie tai, jo lūpų kampučiai truputėlį išsikreipdavo, jis pasijusdavo senas. Juk šiais laikais jaunimas miega ligi pietų, tokia yra įsigaliojusi nerašyta taisyklė, ką daugiau jiems veikti?..
Gegužės menesį Perdosui turėjo sueiti septyniasdešimt aštuoni. Galima pagalvoti, kad jis atrodė labai senas, tačiau vos ne pagrindinė jo pokalbių tema su bendramečiais buvo apie tai, kad jaučiasi jis puikiai, yra fiziškai stiprus, nesirgęs jokia rimta liga. Iš tiesų jis atrodė pavydėtinai gerai, bent dešimt metų jaunesnis nei iš tiesų.

Tą rytą Perdosas stovėjo priešais veidrodį, palinkęs į priekį su elektrine skutimosi mašinėle. Ant pasenusių raudonmedžio komodos durų kabojo veidrodis. Namuose buvo labai tylu, vargu ar galima tikėtis kokio svečio.

- Kas gi ten? - paklausė Perdosas išgirdęs tylų barbenimą.

Iš pradžių Perdosas apsidairė, ieškodamas savo laikrodžio – jis niekada dar nevėlavo. Tačiau dabar laiko turėjo bent pusvalandį. Už lauko durų aiškiai kažkas stovėjo ir laukė. Tai tiesiog neįtikėtina! Jis pagalvojo. Nusprendė duris atidaryti, juolabiau barbenimas nerimo, ir visa tai, jam ėmė atrodyti gana neįprasta, netgi akiplėšiška: kada jis ruošiasi išvykti, kažkas ima jį ir sutrukdo!..

- Labas rytas, pone. – Pasisveikino geltonodis berniukas ir į jį pažvelgė.

Šalta gaiva praskrido pro duris, šviesa pagavo Perdoso akis, kurios suvirpėjo. Veido raumenys tarsi nuslinko ir atsipalaidavo, Perdoso pyktis atlyžo. Jis nusišypsojo. Pagalvojo, kad jaudinosi visai be reikalo, kad tai joks reklamos agentas, ar skolų išmušinėtojas, tai viso labo – tik berniukas. Vaikas atrodė kokių devynerių metų, stovėjo tiesiai priešais jį, spaudė link savęs žurnalus, ir tai jį nustebino. Jis prisiminė save, kada vaikystėje nešiojo laikraščius, norėdamas iš to užsidirbti. Tačiau niekados taip anksti ryte!

- Ar skirtumėte man nors vieną minutėlę savo brangaus laiko? – maldaujančiu balsu berniukas jam tarė.

- Kuo tu vardu?
- Xifan.
- Xifan? - ištarė Perdosas. Tada ištraukė iš kelnių kišenės ranką, padavė du poundus, sakydamas: - Turėk, Xifan. 

- Bet ar galėtumėte skirti man vieną minutėlę savo laiko? – išgirdo tą patį balsą. Berniukas pinigų nepalietė, kažkodėl atsitraukė žingsnį atgal, ir žurnalai lyg tyčia išslydo jam iš rankų.

- Kas tai? - pakėlė Perdosas.

Bet Xifan nieko neatsakė. Jis tarsi suteikė galimybę pasižiūrėti jam pačiam. Labai trumpam pasilenkęs juos pakelti, Perdosas perskaitė viršelio pavadinimą, parašytą ant labai splavingo, bei minkšto viršelio aplankalo. Tai buvo religinio pobūdžio spaudinys pavadinimu „Šviesos taške“.

- Tai ko tu nori?
- Pravesti jums pamoką, pone Perdosai.
- Iš kur žinai mano vardą?

Vaikas nuleido galvą, akimis rodydamas ant žemės gulinčius neatpleštus laiškus, su adresais ir vardais. Jo buto numeris buvo penktas. Viršutinis vokas gulėjo adresuotas būtent jam: „Mrs. Perdosui“. Tai atrodė labai paprasta.

- Tu supranti, vaike,  aš neturiu dabar laiko. Na… ar norėčiau, kad tu mane mokintum tikėjimo? Xifan, tu nori, kad aš tave įsileisčiau su keistais žurnalais ir gaiščiau jiems laiką? Dieve šventas! Juk tu man tiktum į proanūkius!..

Berniukas iki galo jį išklausė, netgi ėmė atrodyti liūdnas, jo akys tapo dvigubai didesnės, tarsi per  pusę veido. Juodos, pernelyg minkštos, jas dengiančios garbanos pakilo, jis čiupo už savo žurnalų ir išbėgo.

- Mes dar pasimatysime. Mano sesuo Jeehee jums neatleis. - Kimiu balsu pasakė.

Tada nieko nesuprantantis Perdosas, liko visiškai pastulbęs, jis nuėjo toliau ruoštis kelionei, krautis savo lagaminą, įsmeigęs į jį visiškai nesuprantantį žvilgsnį. Kažkoks neužauga berniukas sugebėjo sugadinti jam nuotaiką, - ką gali reikšti jo žodžiai? Jis netgi pasigailėjo, kad atvėrė nelaiku duris, ir jei būtų daugiau apie tai dabar galvojęs, stotyje jo traukinys jau būtų išvažiavęs.

Beje, traukinys jo neparvežė. Tą patį vakarą vyriškį ištiko širdies priepuolis, infarktas buvo labai netikėtas, bet pakankamai pavojingas, kad jį pribaigtų iš pirmo karto.

Aš paguldžiau lavoną ant išraustos žemės, Ieva priėjo prie manęs, ji laikė kastuvą, atrodė stipriai išsigandusi - bet visdėlto atsuko. Į mane pažiūrėjusi tarė:

- Nemaniau, kad liesiu mirusį žmogų.

Tada kartu įstūmėme lavoną ir aš ėmiau kasti. Kasamos žemės brydės vis labiau gilėjo; kapinaičių žibintai švietė; bet ne pakankamai stipriai, pakėliau akis į Ievą, ji žvalgėsi aplinkui. Viskas ko norėjau buvo greičiau pabaigti duobkasio darbą ir iš čia nešdintis.

- Tu pašviesk į kitą pusę. - Ir peršokau per duobę.

Užlyginau žemę, Ieva paslėpė ištryptus batų pėdsakus ant jų užberdama glėbį supuvusių lapų.

- Man rodosi kilnojasi. Tu matai? Banga baigiasi štai čia. Įsižiūrėk.

Aš įsižiūrėjau į apviestą prožektoriumi kapo paviršių, ant šviesos ruožo judėjo nedideli uodai, nesupratau apie ką ji kalba.

- Negali būti gyvas.
- Iš kur tu žinai?

Tikriausiai jai neatsakiau.
- Lavonus laidoja trečią dieną po mirties. Toks paprotys ne veltui. - Man sako.

Vėliau praėjome iki pat kapinių galo, už vartų buvo palikta mano mašina. Kelio lempų atošvaistė švietė į vidų ant odinių sėdynės apmušalų, atspindys pro stiklą atrodė aštrus, šešėliai absurdiškai susipynę. Pasigirdo.

Mano blauzdikauliai sukietėja.

Ieva nubala.

Jos akys susipina.

- Ieva!!!