Aš pasijutau daug geriau, kai jai tai pasakiau. Ji pasižiūrėjo į mano kūną, atrodė be galo nuliūdusi, tarp mūsų įsivyravo nemaloni tyla, priverstinis kūno sukietėjimas, reikalingas užfiksuoti tokiai akimirkai. Ieva paglostė mano veidą, jau nebegalėdama daugiau išlaukti; aš instinktyviai sukrutėjau ir mano keistas kojų sustingimas baigėsi. Mūsų pasidalinusi tyla kažkur baigėsi. Stovėjome Brightone ant šaligatvio, šalia pramogų parko, kur švietė mirksinčios supynių lemputės, o iš aukštai įsuktų garso kolonėlių trankiai grojo muzika. Į visa tai jaučiausi stipriai įsivėlęs - į visišką žmonių chaosą, rausvą horizontą, kur pagrindinis vaizdas atrodė virš vandens ištirpęs. Maži žmogeliukai kabojo aukštai savo supynėse, iš baimės įsitvėrę jų metalinių pertvarų, negalėdami neatitraukdami akių nuo žemės ir juos skiriančio aukščio. Mediniu tilto paviršiumi žmonių grupelės vaikščiojo iš lėto, po vieną žingsnį, lyg taip būtų daug maloniau leisti laiką, lyg išgyveno paskutines savo dienas vėstančiame atrakcionų parke. Aš žvelgiau į tolimus veidus, atrodė, kad juose nėra praeities, jokios išlikusios vertės. Prisitraukiau už rankos Ievą. Ji truputėlį man šyptelėjo ir kažką pasakė.
Staiga suskambo Ievos telefonas ir viduryje sankryžos aš pastebėjau sustojusį motociklininką.
Išgirdau balsą:
- Tu?
Motociklo variklis garsiai suburzgė.
- Žinai, aš pasiliksiu, - Ieva sako. - Ką veiksiu? - pasižiūrėjo į mane. - Sutikau bičiulį. Nežinau. Grįšiu traukiniu, manau suspėsiu... Ne, rytoj nieko. Galėsi atvažiuoti!
Automobiliai pajudėjo ir gatvė atsilaisvino, įtampa galutinai atslūgo, kai motociklininkas dingo iš akiračio. 
- Ar tu supranti ką darai, Ieva? Juk turi mane, - tariau. - Tu nieko negalvoji? Lakstai paskui kitus, neapsisprendi su keliais vaikinais vienu metu dulkintis?
- Tik nereikia!
- Tai aš jam pasakysiu, kad atstotų. Nori? Pati negali tu šito padaryti?
- Ne, ne visai taip, Oli. Kas tau sakė, kad aš - tavo? Vaikštau su kuo panorėjusi, mane veža skirtingi vaikinai, negaliu turėti tik tave vieną. Kodėl tu negali suprasti? Tu man nepasakysi, ką jausti, nesuvaldysi mano norų, aš noriu gyventi dėl savęs, o ne dėl tavęs. Tai, kas vyksta tarp mūsų yra tik nuotykis.
Pasižiūrėjau prietemoje į sumažėjusį jos siluetą, niekaip negalėjau suprasti kodėl taip kalba. Tuo metu mus kažkas nufotografavo, patekome į blykstę. Nusprendžiau važiuoti namo. Palikti ją vieną ir dingti su visomis pragariškomis pavydo scenomis.
Ji susmuko žemyn ir užsidengė delnais veidą.
- Aš nemoku mylėti, - pasakė verkdama.
- Ieva, einame kur nors. Tik prižadėk su juo nesidulkinti, - pasakiau.
Mes nuėjome. Kai kuriomis minutėmis neapkenčiau visų tų savo žodžių. Esminė dalis buvo ta, kad man trūko mūsų seno ryšio, įsiskverbimo į jos kūną, garanto, nors ir labai trumpo. Daugeliu atveju buvau tikrai teisus, ji per daug pasileidusi, bet kodėl tai manęs neatgrąso? Prisiekiu, niekados taip anksčiau nesijaučiau. Tai kartais mane gąsdina.