Aš sėdžiu Ievos kambaryje, jos akys dega, lyg koks ištysęs spindulys, šilta srovė tarp mūsų. Hens Street gatvėje beveik jau temsta, kažkas dar slampinėja. Mes neįsijungiame šviesos - gal mūsų smegenų jungikliai užsidega. Ieva apsikabina sunkią violančelę, įsispraudžia tarp pražergtų kojų, mažumėlę į kažką užsižiūri, tame tarpe ir mane. Aš niekados nemačiau jos grojančios. Instrumentas atrodė jai per didelis ir pernelyg grubus; bet ji nekreipė dėmesio į tokį stiklinį savo mažą kūną, kurį aš sau įsivaizdavau. Kai baigė groti, atrėmė violančelę. Prieblanda. Visa laimė, kad mano veidas tapo sunkiai įskaitomas, aš labai susigėdinau savo tokio nemuzikalumo, tuo pačiu jausdamasis visiškai dėl to nekaltas. Man patiko žiūrėti į Ievą. Stebėti kaip ji groja, o jos lūpos kartais išsitiesina. Arba labai keistai juda, tampa panašios į slieko - kažkokie rausvi nareliai krutėjo lygiame jos veide, ir aš visai neatsitiktinai juos sekiau. Norėjau padaryti nematomais, kad nesukeltų man geismo, bent trumpam išsiblaškytų. Aš galvojau: ar yra čia kas blogo? Kodėl negaliu jos dabar dulkinti? Priversti tyliai raudoti sulinkusia nugara iš malonumo? Kokio įkvėpimo jai dabar reikia? Kad bent viena akimi pažiūrėtų ir pastebėtų mano įžūliai styrančią erekciją, mano veidą pagautą ekstazės.
Kol visa tai įsivaizdavau, jau visiškai sutemo. Ieva įjungė šviesą. Kai paliečiu elektros jungiklį, nejučia atsisuku. Ieva priešais mane, ir aš galiu ją pasiekti. Ji nusirengia.
Mes pasidavėme maloniam žaidimui. Ne, aš savo veiksmais jos nežeminau. Bet privalėjau gerai ją išdulkinti, kad suvoktų, kad tai ne tas pats, kaip atsiduoti už pinigus. Tokia nuoga dabar ji sudreba po manimi, kad aš viskuo tikiu - tai buvo greičiausiai melas.
- Man tavęs reikia. Ne, ne vien tavęs... bet nesvarbu. Dabar paskubėk. Su tokiu peniu kaip tavo aš negaliu ilgai laukti.
Aš nieko jai neatsakiau. Girdėjau ką kalba, ką sako, ir man tai nepatiko. Norėjau sušukti - kad turiu širdį ir sielą. Kokiame laike mes esame?