Ne, tikrai tai nėra nieko daug asmeniško, nei mano kūryboje, nei dienoraštyje. Arba tai labai susiję, į mazgą-gumbą, daugiau vaizduotės bei fantazijos dėka.
Aš mąstau kas dieną: kažkur prasidedu, kažkur baigiuosi, ir jei tai tiesa, gal esu atgamtiškas? Kad manyje gyvena baimė, dėl nežinomybės? Aš stoviu ant kažkokio aukšto liepto, su visomis savo silpnybėmis.
Vakar buvo ta diena, kurios laukiau, atrp daugelį kitų dienų, lygiai tokių pačių šiandien. Jos visos vienodos. Prasideda ir baigiasi kažkur giliai pasąmonėje, kada mano kūnas miega, pavidalas, be kurio negaliu išsiversti gyventi. Kas rytą ieškau naujo jo tęsinio, be kurio nėra kito ryšio - tikriausiai aš tada neegzistuoju.