Mes esame kaip apgadintos, apirusios ikonos, bet vis tiek tebesame brangūs Dievui, reikšmingi Jam...
Metropolitas Antonijus iš Surožo
namai palikti Dievo valiai.
tuose soduos manęs nebėra ir į žemę suėjo seniai chrizantemos,
liko degančio krūmo baltoji šviesa, edelveisų aplijęs gaususis totemas.
atsijojau žodžius, net glaudimą delnų – tavo buvo kur kas švelnesni,
bet ir tai jau šiandieną visai nesvarbu, vien tik tai - vis dar virpesiu tu ateini.
aš guliu chrizanteminiuos soduos tarp blausios, sidabrinės šviesos,
kai jau niekas many nesirodo, kai nenoriu sugrįžt atgalios..-
tik nebelskite batais per garsiai ir puotaukit kiek galit toliau.
neišėjo pagyti gyvenimu, bent mirtim pagaliau pagijau
neapsigauk kai eisi pro šalį, gražusis byrančio laiko vagie, -
aš ne viena, mano mylimasis guli ant manęs kaip pavasario drobė,
kad žiedlapiai neužkristų užmerktųjų akių ir jie netaptų kapu amžinuoju,
ryto šalnoms negailestingai balzamuojant dar neparuoštą kūną.
jis sergsti nuolatos mano sielą nuo dausos apžavų ir pragaro šauksmo,
aš ne viena - mano mylimasis guli ant manęs pavasario drobės žydėjimais..
tavo skraistės kraštelis, baltųjų bokštų šešėlis vėsiai nutįsęs į vasaros aikštę - jis ne šventiesiems, jis nusidėjėliams einantiems į šviesą ir esantiems šviesoje. mes neieškome skylių tavo skraistėje, mes nematome dėmių ant pašalėlių, nes mūsų rankos žmogiškai netobulai švarios, mes tik džiaugiamės, kad galime į tave įsikibti...
aš padariau save iš tavęs, kad pamatytum.. bet tu iš karto pamėgai save ir nekentei mano priemaišų kai neištverdavau. aš sunaikinau save, kad nebevyktų sodoma su gomora
jau greitai išsivynios pavasario gobelenai..
nežinau, ar velnias žiūrėjo man į akis, ar žiūrėjo mano akimis. nežinau, ar jis jau pasitraukė..
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11[iš viso:
104]