Nepėra!

Įratsų nepėra.

Einu patsokinėti ant lovytėts!

Kažkas, kiekvieną vakarą, peršauna horizontą ir jis apanka naktimi. Tada galima į ją sukišti rankas, kaip į kokį...juodą riešutų sviestą ir vos jaučiamoje klampumoje susirasti nesaldžiai saldžių ir net saldžiai nesaldžių dalykų...Visų skonis jau žinomas, išskyrus tuos, kurių ne. Jie sugrįžta iš praeities, iš įvairių laikotarpių, dažniausiai (bet nebūtinai) iš vaikystės. Kartais apčiuopiame ir tai, ko nebuvo, tada skonį tenka perkelti į rytdieną, dieną, kuria atanka horizontas. Pavyzdžiui šiandien užčiuopiau skardinę. Paprastai visi jie ir būna skardinėmis, tie nepatirtieji. Kartais jos slidžios ir šaltos, tada kuo greičiau paleidi ir girdi, kaip negarsiu, bet čaižiu švilpesiu tolsta tolyn į Visatą, džiaugiesi, kad tuo niekada nesusigundei, net tada, kai buvo patalpinta visai kitoje pakuotėje ir žinai, kad rytoj jų neatidarysi. Jau niekada. Nes jau apčiuopei tai tamsoje, kur viskas tikra ir tai kas šalta - šalta.
Tačiau kartais užčiuopi ir šiltų dalykų, tokių kaip riešutų sviesto skardinė. Šiandien ji buvo iškepusio kaštono karštumo ir tol šokinėjo tarp pirštų, kol aš prabudau...Rytdienai.
Apie veidus nepradėsim. Nereikia.
Šia vakarui užteks ir skardinių.
Ar bus kitų vakarų niekas nežino:)

Tiems viščiukams, kurie nelaiko žodžių, o laksto be pampersų, palieku šioje vietoje ganyklą, kad nebiznotų paskui normalius ir užsiėmusius žmogus ir netrukdytų šitaip jiems;DDD

- Jeigu aš, pusiau lietuvis, pusiau didžiojo Šekspyro palikuonis, o tiesiai šviesiai - senas šios ašarų pakalnės žydas, jeigu aš leisgyvis gulėčiau mirties patale, bet ant mano krūtinės švelniai nelyg dangaus mana nusileistų žydras tolumų drugelis ir lieptų palikti paskutinį priesaką vienatiniam savo vaikui, aš jam nesistengčiau aiškinti, kad šis pasaulis yra daug sudėtingesnis nei mums atrodo, ir daug paprastesnis nei mes įsivaizduojame, - ne, ne, ne, mielieji, artimieji mano! - netgi negimusiam savo vaikui aš priminčiau pačią seniausią visų pasaulių tiesą: vienintelis kelias po šiuo dangumi, sakyčiau aš jam, yra dorumo kelias; na ir kas, kad dorumas yra tikri spąstai, vis dėlto jis yra ir kilniausias tarnystės Dievui būdas, ir tebūnie šitie mano žodžiai vienintelė vertybė, kurią tau, mano vaike, galiu palikti, nes visa, kas užgyventa iššvaistant dorumą, tėra tik degtuko plykstelėjimas vėtroje...

Donaldas Kajokas

Palme, palme, kur tavo šešėlis? -
Visi medžiai jį turi,
Ar jį nupūtė vėjas įšėlęs,
Pasakyk, karaliene pajūrio!

Jeigu tu kiek ilgiau patylėsi,
Aš tave šiaurės vėjui apskųsiu. -
Kur padėjai tu gaivų pavėsį -
Mano sielos nuliūdusią pusę?

Leonardas Andriekus

“Aš nesu nei naivus rezultato siekiantis jaunuolis, nei neorganinis aparatas. Aš tik rašytojas iš profesijos, kuris, net ir žinodamas savo ribas, kiek įmanoma ilgiau sieks išlaikyti savo gebėjimus ir gyvybinę energiją.
Iki Niujorko miesto maratono beliko mėnuo“.

Kaip jau sakiau, Terei spėlioti draudžiama, nes ji jau kaip ir žino, jei tik atsičiukins, kad žino...Bet ji gudri, o o o!;D

Aha:))