Riešutų sviesto skardinė

Kažkas, kiekvieną vakarą, peršauna horizontą ir jis apanka naktimi. Tada galima į ją sukišti rankas, kaip į kokį...juodą riešutų sviestą ir vos jaučiamoje klampumoje susirasti nesaldžiai saldžių ir net saldžiai nesaldžių dalykų...Visų skonis jau žinomas, išskyrus tuos, kurių ne. Jie sugrįžta iš praeities, iš įvairių laikotarpių, dažniausiai (bet nebūtinai) iš vaikystės. Kartais apčiuopiame ir tai, ko nebuvo, tada skonį tenka perkelti į rytdieną, dieną, kuria atanka horizontas. Pavyzdžiui šiandien užčiuopiau skardinę. Paprastai visi jie ir būna skardinėmis, tie nepatirtieji. Kartais jos slidžios ir šaltos, tada kuo greičiau paleidi ir girdi, kaip negarsiu, bet čaižiu švilpesiu tolsta tolyn į Visatą, džiaugiesi, kad tuo niekada nesusigundei, net tada, kai buvo patalpinta visai kitoje pakuotėje ir žinai, kad rytoj jų neatidarysi. Jau niekada. Nes jau apčiuopei tai tamsoje, kur viskas tikra ir tai kas šalta - šalta.
Tačiau kartais užčiuopi ir šiltų dalykų, tokių kaip riešutų sviesto skardinė. Šiandien ji buvo iškepusio kaštono karštumo ir tol šokinėjo tarp pirštų, kol aš prabudau...Rytdienai.
Apie veidus nepradėsim. Nereikia.
Šia vakarui užteks ir skardinių.
Ar bus kitų vakarų niekas nežino:)