“Raskrašūs i poidū gūliat“...- Gal ir man taip pasileisti...na pasivaikščioti ta prasme..:D

Šis pasaulis - tai didelis cirkas,
Kur nieko nėra tikro,
Bet tu patikėk manimi,
Ir jis nebebus vien pramanas.

Haruki Murakami

Kai

Kai rojuj priims
Studijuoti iš naujo, tą patį,
Tik į mokamą studijų padalinį,
Nebus pinigų
Vidinėj kišenėj kaproniniu pamušalu,
Duosiu žinią,
Būsimas angele,
Kad numirtum greičiau,
Atneštum lobių skrynelę,
Kurią netyčia paleidau iš rankų
Tavo požemiuos.


Algis Skačkauskas

Dieve,
Leisk kuo ilgiau gyventi
Drugeliui
Vakarienei suradusiam
Paskutinę gyvą pleiskaną atlape

Dieve,
Leisk kuo ilgiau gyventi
Žaliai muselei
Įsipainiojusiai mėlyno rožinio kilpoje

Leisk kuo ilgiau gyventi
Blakei
Užmigusiai kalijos įsčiose

Uždengtas karstas
Algis Skačkauskas

Bučiuok mane, bučiuok karštai,
Argi negražūs pakraščio kraštai?
Ar ne madingi šie karstai?
O skamba kaip, kai smėliu pabarstai!


Besame mucho
Algis Skačkauskas

Žemė sausakimšai pripildyta dangaus,
Ir kiekvienas krūmas dega Dievu,
Bet tik tas, kuris mato, nusiauna batus.
Likusieji aplink susėdę skina gervuoges.

Elizabeth Barrett Browning

Taigi, kas yra šėtonas? Tai - angelas, išėjęs geras iš Dievo rankų, bet pasipriešinęs Dievo duotai tvarkai, sukilęs prieš Viešpatį. Betvarkė, kuri kilo iš jo nuodėmės, paliečia visą sukurtą tikrovę. Šėtonui pavyko priversti žmogų sekti juo. Žmogus leidosi būti jo suvedžiojamas ir, savo ruožtu, pats nusprendė „būti kaip Dievas".Tai yra šėtono slėpinys. Neprarasdamas savo būties, jis laisvu pasirinkimu tapo blogas ir pakeitė savo prigimtį (pasirinko būti tuo, kuo nėra). Todėl, kaip Dievo sukurta būtybė, jis yra geras ir Dievas negali jo sunaikinti. Tačiau būdamas ribotas kūrinys, jis niekada negali būti prilygintas Dievo visagalybei ir visažinojimui.Velnio figūra yra asmuo, subjektas, sąmoningas, laisvas, turintis protą, tačiau sau svetimas personažas, niekada nesugebantis susitelkti savyje, nepriimantis savęs, amžinai save prarandantis, nuolat save neigianti būtybė. Jis vietoje būties pasirinko nebūtį, vietoje gyvenimo -negyvenimą,vietoje meilės - nemeilę, o to pasekmė: vietoje šviesos - tamsa, vietoje tobulumo - chaosas, vietoje harmonijos - betvarkė.

*
Velnio veikimas, visų pirmiausia, yra atskirti žmogų nuo Dievo. Jeigu tai pavyksta, tada demonas nori atskirti žmogų nuo savęs paties. Kai ir tai pavyksta, po to, nori atskirti žmogų nuo kitų žmonių ir nuo visos sukurtos tikrovės, izoliuodamas jį savyje, liepdamas jam būti visuomet opozicijoje, kovoti, konfliktuoti, kariauti su visais ir su viskuo, net ir su savimi, nes velnio sekėjas nemyli ir savęs paties.Demonas nori įtraukti žmogų į tokią situaciją, kurioje yra jis pats, atitolindamas jį nuo tvarkingo ryšio su Dievu, su savimi, su kitais ir su pasauliu. Todėl demonas daro viską, kad padidintų betvarkę, vertybių dezorientaciją, tiesą pakeistų netiesa, gėrį - blogiu, meilę - neapykanta.

*
Jis visada yra kūrinys, todėl ir ribotas.Pavyzdžiui ar velniai gali daryti stebuklus? Ar gali pranašauti? Ne. Tik Dievas gali daryti stebuklą, peržengiantį gamtos dėsnius. O kadangi jis sukūrė fizinę, psichinę ir kosminę gamtą, tai jis ir gali ją viršyti, peržengti jos galią. Net ir šventieji negali daryti stebuklą. Ir jeigu yra daromi stebuklai, tai tik Dievo galia ir Jėzaus Kristaus vardu. O velniai daro ne stebuklus, bet apgavystes.Tad apgavystės dėka, demonas gali simuliuoti (lotyniškoje Biblijoje pagonių stabai vadinami simulacri) šviesos ir gėrio angelą. Jis gali cituoti Dievo žodį, kviesti atlikti net gerus darbus, bet po to visa tai panaudoja blogiui.Taip pat ir dėl pranašysčių. Jie negali pranašauti. Pranašystė pranoksta laiką, ir tik Dievas yra laiko Viešpats. Velniai gali panaudoti tik platesnį žvilgsnį, pranokstantį žmogiškąjį žvilgsnį, nes jie yra dvasios. Šventojo Antano Egiptiečio († 356) gyvenime skaitome, kad demonas jam buvo išpranašavęs Nilo potvynį. Bet Antanas suprato, kad tai ne pranašystė, o šėtono, turinčio didesnį pažinimą už žmogų, prigimtinis sugebėjimas.Šv. Augustinas pateikia pavyzdį: jei žmogus stovi ant kalno ir priešais jį yra slėnis, tai žmonėms, esantiems slėnyje, jis sako: „Žiūrėkite, atvyksta karavanas!" Ir iš tiesų tas karavanas atvyksta, nors slėnyje esantys dar jo nemato. Tai nėra pranašystė, bet būtent taip, prisidengdamas pranašyste, kalba šėtonas.

*
Velnio veikla mūsų atžvilgiu yra skirstoma į penkis veiksmus, atskiriančius mus nuo Dievo, nuo mūsų pačių, nuo kitų ir nuo pasaulio.Labiausiai paplitęs veiksmas, kurį kiekvienas patiriame, yra gundymas. Yra trijų rūšių gundymai, kuriuos patyrė ir Jėzus dykumoje. Pirmųjų amžių vienuoliai, ypač šv. Antanas Egiptietis ir šv. Evagrijus Pontietis († 399) juos išstudijavo taip pat dykumoje, pasitraukę į vienumą.

Pirmasis gundymas yra kūniškas, juslinis. Jis pasiekia ir vienuolius, tačiau, bent jau pirmųjų amžių vienuoliai, jį greitai nugalėdavo.

Antrasis - viešpatavimo kitiems gundymas. Jis irgi yra nesvetimas vienuoliams. Kai vienuolis auga dvasiniame gyvenime, jis pasijunta galįs vadovauti kitiems. Jis tampa mokytoju. Tačiau dykumos asketai perspėja, kad vienuolis neturėtų būti kitos sielos šeimininkas, bet tik tarnas, nes sielose veikia Dievas, o ne žmogus. Negalima daryti kito savo instrumentu, priklausomu nuo savęs.

Trečiasis gundymo laipsnis yra dvasinis. Žmogus nebejaučia kūno gundymų, netrokšta vadovauti kitiems. Bet trečiasis gundymas yra pats klastingiausias - demonas leidžia vienuoliui suprasti, kad jis jau tapo šventas, pasiekė tobulumą, įveikė visus gundymus, kad dabar jis jau gali ir stebuklus daryti. Žmogus yra patenkintas savimi, iš vienos pusės tai atrodo, kad yra gerai, nes aš darau Dievui patinkančius dalykus, bet paskui pradedu reikalauti, kad ir kiti mane pripažintų kaip tobulą ir šventą.Ir būtent čia suklupo daugybė vienuolių. Dvasiniai mokytojai labai kreipia į tai dėmesį. Negaliu pasakyti, kad aš jau pasiekiau tobulumą. Šis gundymas yra labai subtilus ir, regis, skirtas esantiems arčiausiai Dievo.Norint įveikti šiuos visus gundymus, Bažnyčios tėvai siūlo tris priemones: malda, pasninkas ir budrumas. Šios priemonės yra mūsų rankose. Kai gundymai yra įveikiami, tada iš tiesų yra dvasinis augimas. Šventasis Maksimas Išpažinėjas († 662) sako, jog įveikus gundymą gimsta didesnis dėmesys kitiems, ramybė širdyje.Kitas velnio veiksmas yra varginimas. Tai yra stipri, o kartais žiauri, velnio ataka žmogaus kūno atžvilgiu. Prisiminkime kai kuriuos šventuosius, pavyzdžiui tėvą Pijų († 1968), kurį šėtonas numesdavo žemyn laiptais, išmesdavo iš lovos, daužydavo kruvinai jo galvą į sieną.Kaip įveikiamas šis išbandymas? Su vidine jėga kabinantis į Dievą ir su nusiteikimu viską priimti ir iškęsti didesnei Dievo garbei, neprarandant dvasinės ramybės. Tokiais varginimas, demonas trokšta atskirti žmogų nuo Dievo, atimti iš jo širdies ramybę. Jeigu mes prarandame pasitikėjimą Dievu, tai reiškia, kad jis laimėjo.Kokia to prasmė? Tai ne tik tikėjimo ir vidinio žmogaus augimas, bet taip pat pagalba tiems, kurie yra nutolę nuo Dievo, nes šiuos kentėjimus galima aukoti Dievui už nusidėjėlių atsivertimą ar sunkiai sergančiųjų išgijimą.Trečiasis velnio veiksmas - niokojimas arba užkrėtimas tos aplinkos, kurioje gyvena žmogus (namai, prekybos centrai, diskotekos...). Katalikiškoje tradicijoje, besikeičiant metų laikams, kunigas su švęstu vandeniu ir smilkalais bei tikinčiųjų procesija eidavo bažnytkaimio gatvėmis, giedodami Visų Šventųjų litaniją, kad laukai būtų išlaisvinti nuo piktojo veikimo ir duotų derlių. Tam pačiam tikslui skirtas ir namų pašventinimas.

Ketvirtasis velnio veikimas yra užvaldymas. Tai demono veikimas prieš žmogaus psichiką, kad sukeltų įvairias ligas, kaip depresiją, drąsos praradimą, neviltį, savižudybės troškimą. Reikia nemažo išmanymo, norint atskirti ar tos ligos yra psichiniai sutrikimai, kuriuos reikia gydyti žmogaus pažinimo priemonėmis ir malda, ar tai demoniškas veikimas, kuris pašalinamas malda.

Penktasis ir sunkiausias veiksmas yra kai demonas visiškai apsėda žmogų. Šis veikimas yra pašalinamas tik specialiu egzorcizmo pagalba.

*
Yra trys ribos, kurių niekaip negali peržengti šėtonas.

Pirmoji riba - Dievo galybė. Dievas yra jo Kūrėjas ir Viešpats. Demonai negali eiti toliau, negu Dievas yra pramatęs ir kartais jiems leidžia.

Antroji riba - žmogaus laisvas apsisprendimas. Nuo pat sukūrimo pradžios, Dievas suteikė žmogui laisvę. Todėl žmogus visada gali atremti šėtono atakas. Jei žmogus praktikuojasi tame, išmoksta būti budrus ir nuolat atmesti, tai kas yra priešinga Dievui, jo valia pamažu darosi vis stipresnė ir tuo pačiu tampa vis silpnesnis velnio veikimas prieš jį. Galiausiai jis visai atsitolina.Šventasis Augustinas sako, kad šėtonas yra pririštas prie trumpos grandinės, tačiau žmogus, savo laisvu apisprendimu, gali ją pailginti.

Trečioji riba - Kristaus pergalė. Viešpaties Jėzaus atliktas atpirkimo veiksmas, mirtis ir prisikėlimas, yra svarbiausias įvykis pergalėje prieš šėtoną. Kryžius yra Kristaus pergalės ir šėtono nugalėjimo simbolis.Kai dykumos tėvai būdavo gundomi įvairiais demonų veiksmais, jiems užtekdavo padaryti kryžiaus ženklą ir šauktis Kristaus vardo, kad šėtonas atsitolintų. Jis turi baisią kryžiaus baimę.Kryžiumi Kristus amžinai sunaikino šėtoną. Kristaus mirtis tapo šėtono mirtimi ir taip pat vertybių apvertimu: pats blogis Kristaus meilėje ir jo kryžiaus galioje gali virsti tikėjimo ir šventumo augimu bei branda. Blogis, tiek fizinis, tiek psichinis, tiek dvasinis, gali tapti išganymo įvykiu, jeigu tai išgyvenama kartu su išganomuoju Kristaus aktu. Būtent taip elgėsi šventieji.Pagaliau ir pati nuodėmė, kurią mes galime padaryti, jei po to gailimės, prašome atleidimo ir išgyvename Dievo gailestingumą, kurį jis apreiškė nukryžiuotame Kristuje, persikeičia į apsivalymo, nuolankumo ir atsidavimo Dievui momentą, įgauname vis daugiau drąsos priešintis didžiajam priešui.Dar turime neužmiršti gerųjų angelų buvimo. Jie visada įsikiša tam, kad apgintų žmogų nuo demoniškų atakų. Kiekvienas iš mūsų nuo pat gimimo iki mirties yra lydimas Angelo sargo, kuris nepasitraukia nuo mūsų net ir tada, kai padarome nuodėmę ar kai esame gundomi. Jis visada yra šalia mūsų - mums apie tai nemąstant, tyloje, rūpesčiuose, susikaupime. Bet neturime pastoviai šalia demono. Piktoji dvasia prisartina tik retkarčiais.

Ištraukos

Prisirišimai sukelia karštligišką kvėpavimą, o šis atima proto ramybę. Netekęs proto ramybės, tu suskyli ir įpuoli į liūdesį. Deja, daugelis žmonių to nepastebi, kol netampa vėlu. Kol dar visiškai neišsibarstei, surinki save ir per atsidavimą bei sadhana – dvasines praktikas – išsivaduok nuo karštligiško kvėpavimo.

Atsidavimas yra gelbėjimosi liemenė skęstant prisirišimų vandenyne. Nekovok su prisirišimais, tačiau stebėk savo karštligišką kvėpavimą ir pasinerk į ramią tylą savyje.

Pirmas žingsnis šia linkme – tai prisirišti prie žinių, prie Dieviškojo.

Neprisirišimas prie žemiškų dalykų – tai tavo žavesys, o prisirišimas prie Dieviškojo – tai tavo grožis.


Šri Šri Ravi Šankaras.

Mes esame kaip apgadintos, apirusios ikonos, bet vis tiek išliekame ikonomis, mes vis tiek tebesame brangūs Dievui, reikšmingi Jam... Metropolitas Antonijus iš Surožo

Mes esame kaip apgadintos, apirusios ikonos, bet vis tiek išliekame ikonomis, mes vis tiek tebesame brangūs Dievui, reikšmingi Jam... Metropolitas Antonijus iš Surožo