Vis dėlto, mūšio įkaršty, du ar trys dalykai lieka aiškūs:

– Pirma. Sėdžiu prie nusidėjėlių stalo, purvinomis kojomis, meluojančia burna, ir gaidys man į ausį pragydo dvidešimt kartų, ne vieną.

– Antra. Nakties magma nenustos kovoti su dienos sprendimais, ji graso priešingai – plėstis subtilėjant sprendimams. Pavadinkime tai dvasios kova, arba bent jau vienu iš jos itin varginančių variantų.

– Trečia. Niekada nepamiršiu, niekada nepamiršiu ir neatsisakysiu šio medaus uoloje skonio, kuris juntamas mūsų liežuviams ir lūpoms susiliečiant, susijungiant, susiderinant ir vėl ieškant viens kito net po atradimo. Geriausias vaistas nuo jų dvišakumo.

Ir dar štai kas:
– Vandens čiurlenimas po žolėmis (girdėti, nors nematyti), šis nematomas upelis yra Sodo ženklas.

Pascal Riou

Vitkats, atsitsveikinu!

Nepėra kontaktų!

...hm.

Kiškis kažkur nušapo...:D

išėjo ožiukas į mišką
suvalgė ožiukas vilkelį
pasibaisėjo ožiukas savimi
atrijo ir visi ilgai ir laimingai gyveno

Didžioji dauguma problemų čia, manau, glūdi tame, kad kiekvienas nori pasirodyti krūtesniu už kitą. Ir kiekvienas iš karto užima gynybinę pozicija su aršiai išreikštu polinkiu pereiti į puolamąją, vos tik gauna nors kiek įtartiną žinutę, komentarą arba užmato kur žinutę, komentarą ir panašiai. O šitaip tęsiantis ilgą laiką, daugelis žinučių pradeda rodyti tokiomis, netgi paprasčiausi užkalbinimai regisi įtartinais. Tokios nuostatos pradeda įsivyrauti visuotinai, nejūčia užsikrečia ir atsparesnieji:D

Nors kartais Brūškė ir labai mane užknisdavo bei sunervindavo, sugebėdavo pats to visai nenorėdamas momentaliai išvesti iš pusiausvyros, tačiau jis turėjo vieną, visiškai priešingą čia mano aprašytam reiškiniui savybę – manau, jam nelabai buvo svarbu pasirodyti ir išlikti krūtu, krūčiausiu. Ir, nors jis ir ginčydavosi lygiai taip pat aklai ir užsispyrusiai, bet darydavo tai visai ne dėl to reikalo, o tik todėl, kad užkliūdavo už kažkokio tai popierinio faragrafo, sausos žodžio raidės, įstatymo, taisyklės, galų gale paprasčiausių „techninių“ stebuklų, buvo tiesiog pamišęs dėl jų ir bandė, bandė...:D

Tačiau to, visada atrodyti bent jau kaip visi, jei jau ne geriau už juos, jis, manau, nelabai turėjo. Va ta prasme jis man ir patiko, nes ta prasme jis buvo laisvas, ta prasme gal net laisvesnis už mane...nors ką žinai:D Va:)

lapai utsiėmęts!

grįžimas

omnia nori normalios žmogiškos kalbios turiningos svetainės
o man jau užtenka apytuščiai būti ten
kadangi toks buvimas netobulas ir nežinia koks galėtų būti
bet turbūt turėjai savų sumetimų taip kreiptis į jį ir nieko tokio


Tia yra Prūtskėts laitskats its Plokų Razlivo Kitkiui, kurits man patsirodė lapai grazuts ir papratsiau, ir jits maloningai tsutiko, kad pūtų atpuplikuotats tats jo laitskats, pe jokių pridėjimų ar nukirpimų, o vitsats tcielats ir patskelptats, ir ats, Kitkits, dar vits tsiaits Dievo metaits tai ir padarau, pa!*
Mylėkime vieni kituts, vaikai mano, nets vitsots mūstsų dienots tsutskaitciuotots, todėl galime nepevargti jats tskaiciuodami, o tik dziaugtits, pataka!