Pascal Riou

Vis dėlto, mūšio įkaršty, du ar trys dalykai lieka aiškūs:

– Pirma. Sėdžiu prie nusidėjėlių stalo, purvinomis kojomis, meluojančia burna, ir gaidys man į ausį pragydo dvidešimt kartų, ne vieną.

– Antra. Nakties magma nenustos kovoti su dienos sprendimais, ji graso priešingai – plėstis subtilėjant sprendimams. Pavadinkime tai dvasios kova, arba bent jau vienu iš jos itin varginančių variantų.

– Trečia. Niekada nepamiršiu, niekada nepamiršiu ir neatsisakysiu šio medaus uoloje skonio, kuris juntamas mūsų liežuviams ir lūpoms susiliečiant, susijungiant, susiderinant ir vėl ieškant viens kito net po atradimo. Geriausias vaistas nuo jų dvišakumo.

Ir dar štai kas:
– Vandens čiurlenimas po žolėmis (girdėti, nors nematyti), šis nematomas upelis yra Sodo ženklas.

Pascal Riou