tuose soduos manęs nebėra ir į žemę suėjo seniai chrizantemos,
liko degančio krūmo baltoji šviesa, edelveisų aplijęs gaususis totemas.
atsijojau žodžius, net glaudimą delnų – tavo buvo kur kas švelnesni,
bet ir tai jau šiandieną visai nesvarbu, vien tik tai - vis dar virpesiu tu ateini.