neapsigauk kai eisi pro šalį, gražusis byrančio laiko vagie, -
aš ne viena, mano mylimasis guli ant manęs kaip pavasario drobė,
kad žiedlapiai neužkristų užmerktųjų akių ir jie netaptų kapu amžinuoju,
ryto šalnoms negailestingai balzamuojant dar neparuoštą kūną.
jis sergsti nuolatos mano sielą nuo dausos apžavų ir pragaro šauksmo,
aš ne viena - mano mylimasis guli ant manęs pavasario drobės žydėjimais..