kaip slapias kaciukas puoliau i darbu karalyste... slapia... ir vasario 1 diena... gal saule sugris? gal vel ateis pavasaris? ateis tas mano tikrasis pavasaris ir vel gyvenimas suksis 180 laipsniu kampu... del to ir dievinu pavasarius, ju magiskajai galiai negali prilygti nieks... balta ir slapia, ne koks derinukas... dar kai reikia spresti uzdavinukus... ne, ne gyvenimiskus, ju sprendimas gal net idomesnis, jausmingesnis... ne, tik tiksliuosius uzdavinukus... kam to reikia? as irgi kartais pagalvoju, kam gi to reikia? ogi disciplinai, kuri velniskai reikalinga islikti zmogumi sioje vartotojiskoje ir siuolaikineje visuomeneje...
ka gi as supratau si ryta slapiomis kojomis vaziuodama i mokykla visuomeniniu transportu, o gi, kad marcinkevicius rasydamas mindauga (drama) jau buvo perkandes tai, ka as vadinu visuomenes realiatyvumas... negali zmogus buti laisvas ir pasirinkti kas kur kaip ka kodel... nes tokios yra aplinkybes... visi yra uzdaryti kalejime is kurio negali iseiti ir uzdaras ratas tesiasi po mieties... nes tu ateini kazkur jau kazkam ten pabuvus... kazkokiam ciklui praejus...

sakiau, sau tik du sakiniai... daugiau nerasysiu... ir uzkniso sitie namu darbai... kuriuos as mielai daryciau su malonumu, jeigu nereiketu is karto simto ju daryti... na, sakiau, ir pasirodo, kas gi is to...
o gi nieko...
keliausiu lietuviu virkdyti kalbos...

egzistuoja dvieju pakopu karalystes, tikros ir netikros... vienos skirtos bet kam, yra laisvai prieinamos bet kuriam mirtingajam, o kitos, tik isrinktiesiems...
taip taip...
gera ta karalystė... čia kaip žaidime "apie ką mes čia"... apie sapnu, labas rytas pasakytų mano pilkas drambliukas su raudonu šalikėliu sveikinantis mane kiekvieną rytą ir vakarą... ir ne tik... žavingas pilkuolis atlieka viduramžių riterių pareigas, saugo mane... saugo mane pačiu pačiu svarbiausiu momentu... nes kai būnu toje, ne visiems, tiksliau, ne bet kam prieinamoje karalystėje, esu labiausiai pažeidžiama...
nemoku jam atlyginimo, moku natūra, prisiglaudžiu ir, manau, jam to užtenka... nekelia jis pavydo ar pykčio scenų, kai sapnuodama košmarą išmetu iš lovos... jis tylus ir rūpestingas, nekalba su nepažįstamais... skirtingai, nei prieš tai buvusi varlytė... per daug leidosi į draugystes su nepažįstamais, dėl to pirmai progai pasitaikius buvo pagrobta ir išvežta į vaikų namus... ech, pabėgo mano varliagyvis... buvo toks pat kaip aš... realybėje  šaltas šaltas, ne , ne dvasiškai... o kūniškai... kaip mano rankos... amžiais šaltos...
ech ta karalystė, gerai, kad ten veikėjai būna dažniausiai su asmeniniais mano leidimais... gyvenimo pilnatvė... tavęs papildymas. Jeigu jo negali gauti realybėje, gauni virtualiai... tik niekam kitam nepasiekiamai ir nematomai, priešingai, nei internete... tuo karalystė šimtą kartų pranašesnė... todėl ją ir lankyti reiktų dažniau ir ilgiau negu visas kitas vietas.

Ana ir karalius... pirmas per du metus kaip ir visai normaliai matytas filmas ne kino salėje... visai patikes... reikia žiūrėti į viską pozityviai... ne visur aš taip žiūriu - bet čia pažiūrėjau, suvirpino mane tas paslėptas siužetas... užkabino gitaros stygą ir ji dar skamba... kiek ilgai, čia jau būtų kitas klausimas...

kur gyvena zavesys? kur?

bet nesvarbu... vis tiek as jo nesurandu... bei neusprantu, nesuprantu kodel siandien rodo man kiek as turiu tasku... nesuprantu, kodel ten kiauriu kiauriausia skyle... visiskai nieko nebesuprantu... juk kam tie taskai? kam? juk pasauliui gerai ir be ju... taip, zinau, jie nori, kad as savo dieneles leisciau ne knygas skaitydama, o prie kompo sededama ir recenzijas kurpdama... dar kritikuociau tu, kurie cia raso, darbus... ne, as geriau kritika pasilaikysiu sau... ir recenzijas savu knygu savo baltuose popieriaus lapuose, man taip graziau ir gyviau... nes ten krebzda ir snekasi su manimi draugas popieriukstis... nes as tada laiminga... ar kas matete laimingesni zmogeniuksti negu as? ne... nes laime ne pinigu ir matreijos dalykas, gaila, uzuojauta milijonieriams, kurie niekada nepajus tikros laimes... tik gailestis is manos puses... laime slypi paciuose maziausiuose zemes reiskiniuose, kuriuos budamas turtingas praleidi kaip nereiksmingus... ir galite man neskiesti, kad tapus turtingu imanoma islaikyti savo dvasia tokia, kokia ji buvo pries tai... ne velnio...
tad iki... 
bek nuo velnio
geriau bek pas mane... apkabinsiu. stipriai... kaip ragana, nes tokia ir esu, o gal geriau feja, kad kauliukai subraskes... :)

atkeliavo jis lyg mazytis elfas, nepasibeldes i duris... atkeliavo tyliai, bet smoge stipriai...
rytas... isejes i nusigiedrijusio dangaus pazeme zaviesi ryskiomis saltu ir siltu spalvu skaidresmis... jauti kaip trukineja kapiliarai... hmmm... nusileidzia grotos nosiarykleje ir supranti, kad tau jau nebesiseks normaliai kvepuoti... man asmeniskai jauciu kaip kazkas sruvena... nieko, iprasta, diena pries didziuosius saltukus, jau mane ispejo raudonas limfinis, pilnas zmogeliu, tirstasis geriausias draugas... ir vel fraze "Monika, prasau, tik neverk"... ir vel ta pati istorija... ekspozicija ta pati, karsta temperatura... maksimalizmas kaip ir man... ir ne, man nieko nera... as sveikas... baisiausios kancios... ir ta pati onkohematologijos palata... ir vel tas pats limfinis skystis, svarbiausias sioje zemeje, sugalvoja ka nors, kas sugebetu sudrebinti ir visko maciusiuosius...
keliausiu i iliuziju sali, trumpam, bent sesiom valandom... noreciau...

sianakt skrido sparnai... mazytemis savo plastakelemis gloste sparneliais mane angelai... nesvarbu, kad is ju buvo pasityciota...
is ju visi tyciojasi ir juo labiau netiki ju stebuklinga galia...
o jie galingi-
labiau nei milijonai aukso banko saugyklose, labiau...
nese jie mane, palengva po vilniu... ant triju kryziu kalno, gedimino pilies boksto siaurinio, barbakano, vilneles pakrante...
jauciau, kad mano kojos nebesiekia zemes---
taip manes pasiklauses siandien zmogutis normalus pasidomejo ar man kartais nereiketu apsilankyti pas psichologa? ar mano psichinis sutrikimas pasireiskia tik tokiais priepuoliais ar ir siuo tuo rimciau?
taip, galbut tai ir spichinis sutrikimas, nepasiduoti visuomenes bandai, nemesti sypsenos i griovi ir neprarasti saves? nebijoti buti savimi? visi ziuri i normas ir panasiai...
normos turi buti zmogaus viduje ir tik tuomet jos yra efektyvios ir prasmingos... kodel tai zmones pamirsta...
diziule meile...
greiciausiai labiausiai nuskriausti zemeje yra zmones, negalintys myleti arba nemylintys ir neisimyleje... jie patys nelaimingiausi...

kaip noreciau, kad man kas nors paglostytu galva, uzmigdytu mane... apkabintu... ir as saldziai saldziai miegociau... velnias, negi man nepavyks niekada normaliai issimiegoti?

dziaugsmo ir liudesio asaros...

geras jausmas...
dovanu popieriaus braskinimas, pakavimas, atviruku rasymas...
pasaka be galo... atvirkstinis procesas net ne taip labai patinkantis kaip pirmasis...
nezinau, gal del to, kad nieks greiciausiai manes nepazista? negi taip sunku kartais pabut geresniu?
gruodis, kasdien padaryti po gera darba...
ir padariau... visus 23 dienu darbus, na dar laukia rytojus... dar daugiau bus galima padaryt...
su sventemis, jus, brangieji!

wilted rose...
kodel zmones tokie?

atejo ziema, ir atejo vel kazkas naujo... kazkur pradejau ieskoti silumos, bet supratau, kad jos negausiu... vargse as siuo poziuriu... kaip pasakytu kas nors, silumos ubagas...
ubagauju, vat visi metai ir daugiau ir nieko... tuscia... o po siandienos dar labiau...
negi taip sunku buti geriems ir siltiems? uzsideda kaukes ir valio, varo, bet as taip negaliu, nebegaliu... nebegaliu gyventi kaukiu pasaulyje... mes neesame laisvi, niekada, niekada, egzistencialistai klydo manydami, kad zmogus gali buti laisvas, zmogus gali buti laisvas tik mirdamas ir tik tuomet, jei netiki pomirtiniu gyvenimu arba ji isivaizduoja kitoki, negu skelbia religijos, nes kitaip ir anapusiniame pasaulyje jis netures laisves, netures...
piesiu kaledinius atvirukus ir galvoju, velniam as stengiuosi, kiekvienais metais gera mergaite monika visus pasveikina, visiems palinki kazko grazaus, ir ji buna laiminga, durne ji, didziausia durne... save dalina dalina, bet pamirsta to paties pareikalauti is kitu... durne monika ir siemet taip pat elgsis, ir vel bus tas pats...
visur raso, pats laikas keistis, o kodel to nepadarius per kaledas? tai vat, reikia panelei monikai nusiusti instrukcijas,kaip pasikeisti, bet kas jas nusius? reik tiketis, kad atsiras kokia nors dusia, atradusi savyje proto ir pasirupins sios aveles isganymu...