Karalystė

egzistuoja dvieju pakopu karalystes, tikros ir netikros... vienos skirtos bet kam, yra laisvai prieinamos bet kuriam mirtingajam, o kitos, tik isrinktiesiems...
taip taip...
gera ta karalystė... čia kaip žaidime "apie ką mes čia"... apie sapnu, labas rytas pasakytų mano pilkas drambliukas su raudonu šalikėliu sveikinantis mane kiekvieną rytą ir vakarą... ir ne tik... žavingas pilkuolis atlieka viduramžių riterių pareigas, saugo mane... saugo mane pačiu pačiu svarbiausiu momentu... nes kai būnu toje, ne visiems, tiksliau, ne bet kam prieinamoje karalystėje, esu labiausiai pažeidžiama...
nemoku jam atlyginimo, moku natūra, prisiglaudžiu ir, manau, jam to užtenka... nekelia jis pavydo ar pykčio scenų, kai sapnuodama košmarą išmetu iš lovos... jis tylus ir rūpestingas, nekalba su nepažįstamais... skirtingai, nei prieš tai buvusi varlytė... per daug leidosi į draugystes su nepažįstamais, dėl to pirmai progai pasitaikius buvo pagrobta ir išvežta į vaikų namus... ech, pabėgo mano varliagyvis... buvo toks pat kaip aš... realybėje  šaltas šaltas, ne , ne dvasiškai... o kūniškai... kaip mano rankos... amžiais šaltos...
ech ta karalystė, gerai, kad ten veikėjai būna dažniausiai su asmeniniais mano leidimais... gyvenimo pilnatvė... tavęs papildymas. Jeigu jo negali gauti realybėje, gauni virtualiai... tik niekam kitam nepasiekiamai ir nematomai, priešingai, nei internete... tuo karalystė šimtą kartų pranašesnė... todėl ją ir lankyti reiktų dažniau ir ilgiau negu visas kitas vietas.

Ana ir karalius... pirmas per du metus kaip ir visai normaliai matytas filmas ne kino salėje... visai patikes... reikia žiūrėti į viską pozityviai... ne visur aš taip žiūriu - bet čia pažiūrėjau, suvirpino mane tas paslėptas siužetas... užkabino gitaros stygą ir ji dar skamba... kiek ilgai, čia jau būtų kitas klausimas...