skubejau ilgedamsi nuotykiu ir ispudziu kaip koks drugelis isbegti i sviesa... greiciau iskristi.
taip ir isskridau.

Skaičiuoju dieneles, jos bėga, bėga... jų vis nedaug lieka iki mano išvykimo. Viduj ir baimė, ir džiaugsmas. Kažkoks nesusišnekėjimas su savimi ir aplinka, kuri mane supa.
Negelbsti atplaidavimui nei knygos, kurias skaitydama pasineriu į dirbtinai sukuriamą šilumą, kurios nesukuria nei filmai, taip dažnai laikomi tikrovės perkūrėjais, nei brangios nuotraukos, dažniausiai ne mano. nežinau, gal dėl to dar keisčiau jaučiuos, kad mažytį džiaugsmą sukuria kitų laimės akimirkos.
Vakar žiūrėjau pusseserės vestuvių nuotraukas. Pasaka, pasaka, kurios norėtų kiekviena mergina. grožis ir šiluma sklinda nuo tų dviejų žmogučių. Pasižiūrėjau, ir suabejojau, ar pati esu su tuo žmogumi, su kuriuo norėčiau būti.
Pažiūrėjau ir supavydėjau, baltai, gal supratau, kad pati nieko panašaus niekad neturėsiu. Kodėl? ne, ne dėl to, kad neturiu duag pinigų, bet dėl to, kad gyventum kaip pasakoje, turi gyventi ten nuo pat vaikystės. Nuo vaikystės turi būti skraidančia palaimos būsena, kad galėtum mėgautis pasaka.
Dažnai žmonėms pritrūksta žodžių, o aš greičiausiai šiuo metu būtent tai ir jaučiu. Tarsi bandau save performuoti kitai kalbai, kultūrai, aplinkai prieš išvykimą, ir tarsi jau viena koja nebe čia, bet ir dar ne visai ten.
Gal pavargau.
Nemoku dalintis, visad maniau, kad moku. maniau, kad noriu šalia žmogaus lygiaverčio sau, bet...
tai buvo įdėta į mano smegenis šiuolaikinės filosofijos, kad tik laisvas žmogus yra žmogus ir jaučiasi savimi. Šiuolaikinė filosofija man sakė, kad reikia leisti žmogui būti laisvam... Taip, galbūt.
Bet visi šiuolaikinės filosofijos dėsniai netinkami šeimai. Nors tu ką.
Niekam nepavyko sukurti to, kas galėtų būti pavadinta šeimos filosofija. Niekam. Greičiausiai nedaug kam ir pavyks.
Ir ta filosofija, kad ir kas kokią ją sukurtų, klausimas, ar būtų tokia, kokios reikia, teisinga.
Pavargau.
Prislėgė mane mano gyvenimas.
Nieko greičiausiai nebenoriu, tik sėdėt kur nors Japonijoje kalnuos, Kumano Kodo.

baigiasi pries metus prasidejusi meiles istorija. ji baigesi taip netiketai, kaip greiciausiai ir prasidejo.
kaip prasidejo, gal nereikia pasakoti, nes nelabai yra aiski toji pradzia, bet kaip baigesi galima ir papasakoti.
ogi baigesi labai paprastai.
mergaite gulejo lovoje apsirisusi gerklyte, kad maziau skaudetu ri greiciausiai, kad silciau butu. gulejo, dar is bei ta skaite, kartais zvilgteledama i pro langa beisgaivaliojancia gamta.
ir atsirado jis, del kurio viskas prasidejo ir kartu baigesi.
ji paklause jo, kodel jis begas nuo jos?
o jis atsake, nes "nenoriu su tavimi buti".
taip ir numire belike mazyciai meiles laseliai mazos mergaites su degtukais sirdeleje.
tos mazos svajotojos apie seima, vaikucius ir mylinti vyra.
dar ta mazoji svajotoja turejo keleta noru, tokiu realiu ir igyvendinamu, bet jie subliusko, subliusko, kaip siandien per langa  besivezojantis pilkasis debesys...

tik taip ir nesupratau, kodel sioje istorijoje taip viskas greitai baigesi?
tiek vienas, tiek kitas atrode protingas. vienas norejo aukotis del santykiu, o kitas tiesiog norejo santykiu... o gal greiciau geros meiluzes?
kas ten ka dabar jau besupras...
bet grazi pora, pripazinti reikia, tik gaila, kad nelabai galvojo ir siek tiek nuskubejo...


vyrams visada taip buna. jiems nusibosta stabilumas, kurio butent moterims taip reikia.
jiems nuobodu su viena moterimi, nuobodu myleti ir jausti.
gal del to, taip ir nusvyla kartais merginos...

Taip, as pati kalta.
Taip, tai mano problema.
Taip, as durna, kad vis dar esu su vyru, kuris manes nemyli, kuris manes negerbia ir nesidziaugia manimi.
Taip, siandien suknista diena, nes turejau eiti laikyti egzamino karsciuojanti, kuris pasirode ne tikrinantis supratima, bet kaip puikiai kazkas kazka iskale.
Noriu ir as pakelti sparnus, kur silta ir gera.
Kur niekas manes nekaltina manes uz mazmozius, kur niekas nemato tik mano blogu savybiu, kur niekas nenori manes pazeminti ir iskaudinti... kur kam nors as rupiu...
o gal taip nebuna?
gal tai tik pasaka sukurta mano svajose?

Labai noreciau, kad viena diena viskas baigtusi. ramiai ir tyliai, kaip baigesi Alessandro Barrico "Aistru pilyse"...
iseiti, kaip iseina grazioji moteris palytejus lyti...
iseiti tyliai ir nelauktai...
rodos, ir man taip teks.
maziau skausmo.
reik tik stiprybes sugebeti sudauzyti savo viltis ir pazvelgti i viska is naujo, naujom isverktom ir naujai is uzgesimo atsigavusiom akim
Dar viena diena, kai saule nusileido uke. O gal nenusileido, ji nebegali nusileisti, tik laikos kraujo putoje. laikos surioje putoje.
Yesterday, love was such an easy game to play...

Vis galvoju ir galvoju.
kiek dar prireiks antros puses kreciamu nesamoniu, kad suprasciau, jog jis manes nevertas ir apskritai nera prasmes kankintis?
nebegaliu.
viskas taip uzkniso.
taip uzkniso.
sedziu ant parako statines ir zinau, kad greitai ji sprogs, tik neaisku kada.
o as leksiu toli toli ir vel is naujo viska reiks pradeti. kaip ir visiems kada nors.
gyvensim.

Sedziu darbe. galbut tai galima butu pavadinti kontara, didele ir nuobodzia, nors joje dirba gal vos 15 zmoguciu. atejau as i ja neatsitiktinai, per drauga, kuris aiskino, kaip man tiks viesieji rysiai, t.y. piaras, prie veido.
nezinau, matyt, as nelabai iki siol supratau koks tas mano veidas, arba nelabai tam tikrajam mano veidui patiko tas varganas piaras asistento akimis.
tai vat sedziu prie vargano zydrojo ekrano, supratusi eiline tiesa, kad visi vyrai kiaules, o dar blogesniu atveju, parsai, kad jiems visiskai ant taves nusispjaut, sedziu, ziuriu, kai suskamba telefonas, atsiliepiu maloniu balseliu, kai pamatau, kad neiks nereaguoja i mano darba, pati paskambinu, parasau elektronini laiska. Ir taip kartoju, copy paste delete forward reply.
taip ir sueina visa darbo diena i tuos mazycius zodelius, atrodytu visiskai nereiksmingus ir nieko ypatingo nereiskiancius.
nors gal ateityje, kas sukurs filma pavadinimu cut arba forward.
po jais nors kaip noretusi nuvertinti, vis delto gali buti visai daug prasmes, o gal reiksmes? as jau pati nebezinau.
bedirbdama praradau naturalaus rastingumo dovana.
bet siandien po ilgu menesiu pertraukos pasijutau tikrai laiminga.
krito snaiges, as ziurejau i Dumbliauska, kurio pavargusios akys dar sugebejo svyteti ne kaip uzgese svyturiai. kazkuria diena issigandau. daugybe zmoniu pradejo kartoti, kad as uzgesau. tik tuomet supratau, kad fizinis skausmas gali labai daug padaryti. gali daug prideti, bet gali daug ir atimti.
skausmas toks jau yra. kai jis yra iki tam tikros ribos, jis visai sveikas, tuomet kuryba liejas, ir tu sieki sio to daugiau, negu siektum iprastai.
o dabar suprantu skaudzia realybe, kad taip ir teks nugyventi gyvenima be vyro, vienai. blogiausia, kad suprantu, jog vyrai nemoka elgtis taip, kaip moterys noretu. pradedu jau netgi suprasti lezbietes. taip, butent, uzaugau as nromalioje darnioje seimoje. bet mano tetei ir mamai per daug pasiseke. mano tetis didele isimtis is vyru tarpo. aisku, jis gal noretu buti tradicinis, toks kietuolis, kuris uzdirba daug babkiu, apgaudineja zmona su neaisku kiek meiluziu, yra gerbiamas draugu kaip solidus, ir t.t. aisku, as nezinau, kokie ten yra vyru vidiniai iskilumo ir vyriskumo kriterijai. nezinau ir ar mano tete vis delto noretu i juos pretenduoti, bet zinau tik tiek, kad tetes mama isaugino labai nuostabu sunu, mano tete, kuris mokejo buti seimos zmogumi. Zmogumi, kuris mokejo ne tik kurti, bet ir auginti savo seima. Po kuriuo galejom pasislepti visos keturios seimos moterys. dabar, praejus daugiau nei 20 metu po mano tevu vestuviu, as suprantu, kad dabar toks mano tevu scenarijus yra daugiau nei nerealus. tiesiog niekas nebeskatina savo vaiku myleti, dalintis ir rupintis salia esamu. as suprantu, kad seimyninis aspektas dabar yra nurungtas finansinio aspekto. Kam vaikas dar vienas? as nebenoriu daugiau? o be to pinigu nera? taip, taip atsako naujosios kartos materialistas. dziaugiuosi, akd mano tevai neziurejo i si aspekta. jie norejo seimos ir vaikuciu. ir nelabai galvojo apie pinigus ir ar aprengs savo vaikucius versace ar dolce gabbana. ne, negalvojo. galbut kartais mes ir pabadaudavom, taip nebuvo visko per akis, as pradejau dirbti nuo 15 metu, neturejau as tu skarmalu puosniu daugybes, bet turejau galva ir sirdi, kuriuos man padovanojo mano mylimi zmones ir liepe saugoti. liepe saugoti kaip savo kuna, dar net labiau.
Ir saugojau.
Tik neaisku kam. kaip kokia durnele. vis tiek reikia gyventi besirdziu aplinkoj, vos vienas kitas siltas ir artimas zmogutis priglaudzia tavo sielos kerteles, bet ju tik nedaug, tiek nedaug.
parasau retkarciais Silvijai. mes suprantam viena kita. abidvi buvom blogai aukletos, neparuostos marketui, kur viskas perkama ir parduodama, nieko, aciu dievui, ne viskas yra amzina, zinau, kad greitai mus suvalgys sistema, nusibaigsim ir bus gerai.
nors kartais as dziaugiuosi ir tuo, jau ka turiu.
nieko nebeliko. nebegali save grauzti del to, ko nebegali pakeisti. kartais as dziaugiuosi, kai mane apkabina c. bet tai buna taip nedaznai. zinau, ir kad mano nenoretasis projektas vis delto egzistuoja, tik ilgesnis. zmogus, esantis salia manes, nesiruosia daryti jokiu kompromisu, moka nurodineti, bet nenori paklusti.
nori turet, bet nemoka ar nenori saugot ir gerbti.
blogiausia, kad vis delto nujausdama, kad tas zmogus man nieko nejaucia, leidau sau myleti ir isimyleti. neklausiau proto, neklausiau.
ir dabar turiu tai, ka turiu. tiesiog jaukinausi zmogu, kuris greiciausiai net nemylejo manes. o gal ir net nesizavejo? tiesiog vyrai supratau daznai net ne is meiles buna su merginom. tai daugiau ego palaikymo dalykas. net ne susizavejimas.
nors kartais buna gera, kad siltas zmogutis prie taves prisiglaudzia, pabuciuoja.
kodel viskas, kas buna grazu, gera, miela, silta, trunka taip trumpai? kodel realybe lenda i akis taip ziauriai?
geriu karsta garuojancia arbata sededama dusnam ofise su marokietisku zaliuoju degiuoju skyciu, snaiges nebekrenta, ruosiuos rengti ataskaita ir gal kaip nors.

pasiilgau meskio savo.

velykos.
mirties ir prisikelimo svente.
taciau stebuklai neivyksta nei is sio, nei is to.
jie turi tureti kokia nors prasme.
prasme, kurios gal ir nera.
kuri galetu buti, bet jos sukurimas netenka siuolaikiniame pasaulyje prasmes.
o gal tiesiog paprasciausiai pasauliui nebereikia stebuklu.
zmogaus gyvenimas tarsi nebera vertybe. ji galima pailginti, patrumpinti, pagal kieno nors uzgaidas ar tiesiog kazkieno scenoriju.
zemes dulke buvai, dulke ir virsi.
bet taip buvo.
bet velykos skirtos, kad dulke is dulkes dulke nepavirstu greiciau nei priklauso.
velykos su snaigem ir personifikuotu kaledu seneliu, mistifikacijom ir magiskuoju realizmu.
bet pasavasaris ateis. tikiu.

pakilusios audros greitai leidžiasi. taip pat kaip saulė dar neatėjus šiltajam ir šviesiajam pavasariui.
jis moka nustebinti, moka.
jis ateina tyliai su dainuojančiom ir ošiančiom Nerimi plaukiančiom lytim.
jis čiurlena, kaip neužšalęs Vilnelės raunus vandenėlis šaltą žiemą.
išprausia veidelį, kaip mama mažam savo vaikučiui.
bet pavasrais toks jau yra.
nusišypso, patempia lūpą ir sako, noriu dar.
kaip mažas vaikutis. noriu dar.
spalvingų ir saldžių kaip vasara ledų.
noriu žalios žolės ir kasdien mirštančių romeo ir džiuljetos.
bet pasakose neįmanoma gyventi visą laiką. pavasaris ir tai žino.
paspaudžia ranką mylimam žmogučiui ir keliauja naujų ieškoti. kaip maldininkas niekada neapsistojantis vienoje vietoje.
ech, jurga, jurga...
pabėgo nuo tavęs sualėtieji pavasario spindulėliai... pabėgo.
jų nebesuaugausi, bet galima bandyti vėl mokytis džiaugtis iš naujo...

ji isejo tyliai ir ramiai. greiciausiai ir be asaru.
tesaugo tave dievulis.
ilsekis ramybeje.

Ruduo baigiasi tuomet, kai Veneroje prasideda diena. ten nekrenta lapai, ne, Jūs klydote, jeigu taip manėte, bet nuo šiol jums nebeteks tokios garbės. ten ir saulė kitokia nei pas mumi. raudonos pašvaistės tik retkarčiais nudailina kosminį dangų, nors kartais taip būna ir mūsų  pusrutulyje.
jautiesi kaltas. bet čia nereik stebėtis. kaip nuplaukia ugniniai verpetai nuo ugnikalnio stačios viršūnės. nuplaukia ir sustingsta.
tiesa, kai taip atsitinka ne pirmą ir ne antrą kartą pradedi jausti sūrų skonį. deja, ir nuo jo neišdegs pasprukti. ir taip visą gyvenimą. ir keisčiausia, kad kuo dažniau išspjauna ugnikalnis ugnį, tuo labiau jis vertinamas.
kaip jis mane nervina. parašyčiau, kaip jis mane sutina, bet ne, esu gera mergaitė, kuriai galima spjauti į veidą ir po kelių akimirkų sakyti, oi kokia tu šaunuolė ir protinga...
geriau gatvių šlavimas su dostojevskiu negu aukštasis mokslas su išplautomis smegenimis.
nenoriu bendrauti.
noriu celės ir dažų. dar noriu, kad pro celės langą matytųsi viduramžių pilis ir neaprėpiamos žemės bažnyčios.
kada tai pagaliau baigsis?
greičiausiai nieks nežino. aš greičiausiai taip pat. nebent tas baltas angeliuks dar baltesniais sparnais išgelbėjęs tūkstančius paklydusių sielų.
kairė, dešinė, aukštyn, žemyn.
dievaži, koks genijus buvo Škėma.
būti durininku aukščiausios klasės. taip taip, tai šimtą kartų geriau nei peraugęs pilvūzas su milijonais sąskaitoje. huh. ir kodėl žmonės niekaip nepasimoko?
reik saulės vonių. jos palyginus arti. rankele pasiekimos, o kartu ir taip toli.