kuriu rozine raudonosios taskuotosios boruzeles odiseja
silta arbatos magijos vietele : kur skamba rytietiska muzikele...
geriau pirma karta puerch'a virta piene, idomus skonis :) ir ne tik jis... kvapas taip pat...
sala galunes ir dauzosi sirdutes...
guad uinomalg
ir
ukunicub
"indijos paslaptys" ir masazas, kas gali buti geriau
cinamoninis pedu aliejus :)
ar zinojot, kad pedose yra labai daug nerviniu tasku, ir juos lieciant galima pagydyti bet kuria kuno vieta... mane cia apsviete
kaip elektros lempute
ir radiatorius
su
radioaktyviomis medziagomis :)

mūšiu šitą mažą musę, o kai ją pagausiu, niekad niekad niekad nedraugausiu :)

lapu lapu
lapų lapų
trikerčių
trikerčiukų
trijų kerčių

nieko gero šiandien nebus... na, tiksliau neišeis...
ir visai nesiruošiu savęs prievartauti..;
kas deda du taskus - baisus tinginys, o kas visus keturis - didžiulis kvailys :)
sako senolių išmintis...
Šviesuolio

uzburtas ratukas
pirmyn atgal pirmyn atgal...
kodel viskas vedama per naudingumo prizme?
nenoriu, kad iseitum,
dar tik tiek trumpai pabuvai,
uzdegei liepsnele ir tyliai pabuciavai...
zeme...ji per salta...
nepriims ji taves, nepriglaus ji salia...
per daug lapu uzpuste juodyne
nenoriu, kad iseitum...


niekada negalvojau, kad kas gali paliesti mano mama...atrodo kvaila, kaip mazam vaikui, man turejo aiskinti, kad mano biologiniam medziui kazkas blogai...
velnias...kodel tie juodi pauksciai kranksejo anuomet ryte
pradesio tiketi mistika... dar ttakart pagalvojau
ne man cia, ne man...
graziai dainuoja keistuoliai:
uz juru uz kalnu
ant pilko lauko
manes seniai jau laukia...
                                  namai...
kada saulute islys...
-> ji tik ka tik pasislepe, leisk ir jai pailseti...
grazuole
suvytusi gele ant mano stalo
daugiau nerasysiu...
nes niekad ir nerasiau...
niejad nieko nemokejau...
ir dabar nemoku...
na, gal gimusi su teptuku, tai ji mokejau valdyti...
uzgesinau ta talenta... dabar uzmiegu su piestuku ir muzika
daugiau nebus eilerasciu, nes ju niekad ir nekuriau...
kas tas eilerastis?
              --- tikslus remai i kuriuos spraudi savo galva, o jeigu netelpa, nukerpi ausis, pasitrumpini plaukus ir taip toliau...grieztai rimuoji, ir turi atitikti taisykles.. net cia, rasykuose
turi buti kaip dauguma...
fu... gyvename demokratineje visuomeneje... deklaruojame mes ta kasdien... deklaruojame... dklaruokime ir toliau...
apgaudineti save daug idomiau, ypac, kai tuo patiki ir visi kiti, kurie lieka uz borto...
patiki, ir tie, kurie skesta kartu su tavimi...
kodel integralai netampa mano gyvais draugais?
kodel, as negyvenu pitagoro laikais, kai bet koks regejimas reiske apciupinejima...
butu taip paprasta, nereiktu neju skaiciuoti...
paimi, apkabineti ir mazdaug iverti plota ir turi... butu pati geriausia matematika...
skaiciuoti...
kaip... labai grazus skambesys...
keliauju debeseliais...
naktin...
ugnelen

keistai sianakt lijo..
sulijo mano plaukus, bet kazkaip nusivarvejo...
keistai dar siryt lijo...
suslapo mano batai, paltas, kelnes ir kojines...
teko vaikscioti basai...
ir nieks nesistebejo...
stebejosi sekretore mano nuotrauka...
menine... neantspauduosiu, ir ne is vietos, kaip ozys <pradejau nekesti visos l-s administracijos>
ne, zinau, cia specialiai man... apkarpe ta mano menine nuotrauka ir dabar nori kitos, jau antros... varo jie mane i kapus... stabiliai
dar ka tik saule buvo isskyrusipilkus debesis ir zydra dangu... varnos karksedamos isleke kazkur is medzio vainiko... dar ne balto, kaip nuotakos, gal greitai gaus, nezinia, bet labai vieniso ir stagaringo... naujas naujadaras...
tirsiu kalbotyra kaip uz tevyne... gyvenime, zmogau, nesitikek atostogu, nesitikek pailseti, amzinas verge...
vakar vos nesudeginau savo vienintelio stalo raudona zvake--- saltoka buvo
intertekstualumas ir radauskas... velniuotas
tiketis intelektualumo, kai jis neegzistuoja
teisingai sako, kad viltis kvailiu motina...
vilkites ir toliau zmogeliai, kad egzistuoja intelektualumas... grazi ta jusu vizija...
tai tik apgaulingos dziungles... kur kariauja prisidengdami lotoso lapais, bet apmeto tave kokoso vaisiais, kas prasciau nei akmenimis... smugis gal ir silpnesnis, bet efektas kietesnis...
mano vonioj kada nors bus tarp melsvu plyteliu juodos plyteles, ant kuriu bus panelews juodu bikiniu piesineliai pastele...
tai mano gyvenimo tikslas... pabaigti si gyvenimo mesla... ai, dar kaip nors graziai ir kulturingai... kad kauketieji galetu nesijaudint del mano doroves per daug...
tas uzrasas "nusiusk draugui sypsena" geltoname fone...
kodel man nieks neatsiunciu... tik as vis kitiems sunciu ir siunciu... manes papraso daugiau, ir as vis tiek,
papildoma doze nusiunciu, negi man gaila...
kada kas kitas sugalvos atsiusti sypsena?
nupiesiu visiems sypsenas...
maziau bus vargo...
siems zemes pakeleiviams, anot putino...
iseik laimnigai...

laukais nubego maza mergyte raudonais kaspinais plaukuose,
juos supo vejas,
o jai vis norejos...
daugiau daugiau...
pakilo... nudraske lapus
bet mergaite skrido skrido ir krykstavo, kad stai pagaliau, tai atejo...
issvajotoji zydryne...
supuokles...
busiu Moni, apvertus mino, ir duokit dar man vyriska balsa...
moteriskas per daug aukstas, nors mano altas, ne sopranas, bet vis tiek, per daug aukstas...
nors ne, noriu ir to ir to...kaip remarko "juodasis obeliskas" vieno aferisto meiluzes is trupes...
noriu buti zvakes, kuri tuoj uzdegs ant mano stalo, liepsnose,
kur dega visu pasaulio zmoniu mintys ir vargai ---- negriztamai...
suplauke ir neramus, palyteti pasaulio zmoniu...
vejasi vejasi... pabegti negaliu... nespeju visko transformuoti normalia zmonems iprasta sistema... mano mintys sukasi greiciau nei speja suvokti nervu sistema ir perduoti kitiems organoidams
nespeja rankos, del to viskas ir lieka neprepiamuose pasamones ir ramo kloduose...
idomu, ka man pasakyti Miselis Foucolt...
kazkas zmonems nepriimtino, nesuprantama...
ta diskurso tvarka... jega jis filosofas
puses nesupranti, ka jis raso, o jeigu ir supranti, tai galiu duot is simto procentu, jei gyvas ji susitiktum ir pradetum sneketis, gautum i kaulus nuo jo...nieko tu nesupranti, ir kai taip galvoji dar geriau, linksmiau...
reikia man uzrasu knygutes, kad galeciau viska rasyti...
nebepasitikiu tuo daiktu, jis gali staiga imti ir viska pradanginti... taip voratinklis---
pati, mano nuomone, nepastoviausia zemeje erdve...
bet kartu ir idomiausia, keisciausia, virtualiausia...
kuo siandien mazute noretum but?
taip supermene, po minutes, balerina, dar veliau pesimiste, o gal keisti vel kryoti ir buti optimiste...stai kur velnias
be meiles mirt galiuuuu...
o taip jau taip... as kasdien mirstu, bet kaip be meiles galima apskritai gyvent?
gali man kas nors paaiskinti?
as visada myliu...
mano taureje visada kunkuliuoja karstas vynas, ,taip, mano kraujas, auksciausios klases vynas, tasko zmones, kuriuos as myliu...
ir ne viena--
kaip galima myleti tik viena zmogu?...
negi, jau tiek nuskurdo sie zemes gyventojai, kad nebegali nieko daugiau, "na as mylesiu viena"
kvailiai..
nesuprantate didziausios pasaulyje jegos...nieko, ateis laikas, susipazinsite....
velnias kaip gerai, nereikia mano tos uzrasu knygutes...dar kas perskaitys...norejau parasyti eina visi po velniais nelabai graziai, bet uztat, kaip lietuviskai...
ai, einu pas tuos, kurie manes nemyli, ar jie myli?
rytoj bus siltas vizitukas...hmmm... gal tai dar ir suteikia jegu ir ikvepia kurti... duokit man dar kasdien po 24 valandas ir as nupiesiu dzokonda...ne, savaji, zinoma... nekopina...visai neidomu ir neoriginalu...
sako man viena balta gelyte...
negirdi...iseik i lauka, paklausk, medelio, kuris isleidzia savo vaikelius greitai mirciai, suzadinant spalvinius pojucius sinapsese....geltonas piestukas...
geltonu plytu kelias...einu dainuoti- eik ir tu, voratinkli, prasidainuoti...
Sypt...

Kodėl jis taip toli? Kodėl žvakės nešildo?
ŠMC šaltas, ne, ne tik patalpomis, jeigu buciau kulturos ministre butinai skirciau tokioms istaigoms didesni finansavima, kad bent pasisildytu... as ten tik beveik tris valandeles isbuvau, o zmones, kurie saugo ekspozicijas ten gi visa diena tupi... o saltis, per kaulus net eina... nereikia buti naiviems, toks muras ir saltos ekspozicijos...visada is ten iseini kazkoks kitoks nei taejai, cia kas be ko, bet siandien, taip buvo daug visai idomiu darbu, bet kodel viskas sukasi apie pesimistiskas nuotaikas, tegu man atleidzia autoriai, bet tai ju darbai tikrai nekuria kazkokio linksmo ar bent jau neutralaus peizazo... na, prisiminiau Donskio zodzius, kad lietuviams kurti kazka linksmo ir neliudno beveik neimanoma, tai jau uzprogramuota genuose, bet cia kiek uzsienio autoriu.... viskas beveik juoda, kosmosas, koncentracijos stovyklu asociacijos, zmoniu pelenu muilo burbulai, kukluksklanas, ta muzika, venu pjovimas.... man to tiesa sakant buvo per daug, tokiai siltnamio gelelei... truko man ten sviesos...truksta man saules... noriu, kad ji sypsotusi man.... nes kitaip pasaulis praranda puse savo zavesio... kodel tu taip toli...tokia mylia ir geidziama? per sias trumpas dieneles supratau, kad baisiai taves pasiilgau, kaip zydincio ramuniu lauko prie sesupes... reikia kur nors lekti atostogauti, nes jau tie darbai ir gal taip galima butu pavadinti, nors tai nebutu visiska tiesa, rutina, varo vezi...
bet smc ne viskas liudna, na atmetus kai kuriuos objektus buvo ir linksmu, kaip nusiaubtu ciunamio vietu vaikai kure filma, jega, net jo neziurint jauti ta siluma, ta atskleidzia jau muzika, o dar besisypsantys vaikai, nesvarbu, kad jie uz 10000 kilometru, bet jie tau tarsi sako, zmogau, mes gyvename kitaip...jauti?
I feel good...
nesvarbu, kad siandien nusivyliau lietuvos dailininku sajungos galerija, ne knygynas salia tai fantastiskas, zinociau kur padeti atliekama milijona, bet pirmiausia sarase nuosavos dirbtuves, studiojos Harvarde, nuosavas teatras, keliones ir mazytis namukas kalnuose, kuriame gyventu mano svajones ir nuo rupesciu pavargusi siela esant darganotiems orams... esme ta, negi nebera, kas kurtu originaliai? negi nera? kad dailes kurinys tave veiktu, kad jis sukeltu kazkokius jausmus, o ne tu uzmigtum beziuredamas, na, sakyti, kad ten is viso "lieva" butu negrazu, nesazininga ir neteisinga, nes ten dar kai kur pulsauoja gyvybe, bet vis maziau, ar tai reiskia, kad mes degraduojame...galbut... tikiuosi, kad ne... mes ateiname tam, kad viska keistumeme...i geraja puse ir negriaudami, nes karas yra pats baisiausias dalykas zemeje...man siandien karo vaizdu jau pakanka... nenoriu sios dievo rykstes...mylekime...gyvenkime draugiskai... stai kas sukasi mano galvoje jau geras astuoneta valandu, nuo pat pirmuju istorijos filmo akimirku...

" Jeigu terasoje gyventų žali nykštukai?
Brooklyno žydaujoje puiki kaimiška duona.
Nykštukai galėtų lieti žvakides iš juodo metalo.
Juodose žvakidėse žalios žvakės, žalia ir juoda.
Sukvieskime kaimyninius vaikus.
Jų lūpos kaip Botticelli angelų.
Teisingai, man reikalingas šviesus kostiumas.
Vaikai ir nykštukai, spiegiančios sirenos, šiukšlės.
Laikraščiai, nuorūkos, guma, perskaityti laiškai.
Ar žodžio magija prilygsta spalvos ir linijos galiai?
Toks magiškas žodis. IŠTRYŠKO.
Žongliruokime.
<...>
Norėčiau, kad mano žodžiams akompanuotų čelesta. Mergaitė iš našlaičių prieglaudos skambintų vienu pirštu, jos svajonių mama - karalienė, kuri puošiasi prieš veidrodį. Šešios tarnaitės kaip šešios undinės, ir dvi freilinos kaip dvi sattulos iš alebastro. Saliamonas paleido savo haremą, jis ieško vienintelės, kurios krūtys - balti balandžiai. Balandžiai skraido ir Brooklyno žydaujoje. Ten gyvena žydai. Sveidiniai vėl sukrito į žonglieriaus rankas.
Žongliruokime."
<Antanas Škėma. Novelės. "Olofernas">
Po perkūnais, kaip aš dievinu Škėmą...toks mažytis stabukas, visiškai nesistengiąs tokiu tapti... pyktis paima, tik atsivertus knygos galą, ar šis mūsų rašytojas vertas tik, formuluosiu kitaip, ar jo knygą verta išleisti tik 1000 egzempliorių tiražu...ne, jaunimas, neskaitykit...jis to nevertas... suprantama reklama valdo, bet argi jis prastesni už dabar taip populiarius Beigbeger, Barrico, Koelho? Nemanau...jei būtų rašęs angliškai, būtų jau senai buvęs įšventintas į pateptųjų sąrašą, būtų buvęs milijonieriumi... bet ne, jis liko lietuviu, į kurį dabar spjauna jo tauta...velnias....nemokam įvertinti to, ką turime...bukagalvių gvardija...ir kada pradės pas mūsų smegenėlės suktis?... kada nors, kai būsiu turtinga, na po to, kai pastatysiu normalų teatrą ir įkursiu su draugais kažką panašaus į Užupio respubliką, tik su pastatų architektūra labiau panašia į gaudi stilių, būtinai Škėmos skverą...kur nors, gal tokliau nuo miesto, op gal ne, atvirkščiai, kur nors visiškai centre, senamiestyje...jam patiktų...su jo kūrinių lengvom interpretacijom...ne aš jų neinterpretuočiau, man per daug patinka Škėmos tekstai, aš improvizuočiau su daile...reiktų rengti toje vietoje mini Škėmos pastatymus...būtų fantastiška...taip, aš greičiausiai sentimentali... gal dėl to, skaitydama Škėmą jaučiuosi dar geriau...gal dėl to, kad mane auklėjo, tuo, ne demokratišku ir neliberaliu būdu: su vertybėmis, principais, patriotizmu ir lengvu idealizmu... tie balti balandžiai...norėčiau  simboliško balto balandžiuko, primenančio nesibaigiančią draugystę...miegok ramiai...nes aš negaliu...

"Noras yra pernelyg žmogiška medžiaga, jis nulipdytas iš emocijų ir loginių kombinacijų, kad ir koks kvailas bei alogiškas atrodytų. Noras - banalus, bet neišvengiamas kuras, maitinantis sąmonę, teikiantis jai gyvybinių jėgų, energijos. "
"Nieko neteko girdėti apie numirėlių norus, kad ir kiek apie tai kalbėtų poetai"
<Sigitas Parulskis>

Noriu vyšnių arbatos ir saulėtos Baltijos jūros pakrantės, kur galėčiau gerdama arbatą statyti smėlio pilis...ir dar ko nors į kompaniją reikėtų... gal žuvėdrų, mačiau jų prie molo visada būdavo nemažai, - baltų, klykiančių, išsidirbinėjančių, kad tik  gautų maisto, mažylių, laidančių aitvarus,  ir vėjo, kuris būtų gerųjų mičių iš už Baltijos nešėjas, kad to, ką atneštų, nepamirštum dar bent keletą metelių... nors gal tai, apskritai, nepamirštama...