Pilkai lietingas miestas

Skaičiuoju dieneles, jos bėga, bėga... jų vis nedaug lieka iki mano išvykimo. Viduj ir baimė, ir džiaugsmas. Kažkoks nesusišnekėjimas su savimi ir aplinka, kuri mane supa.
Negelbsti atplaidavimui nei knygos, kurias skaitydama pasineriu į dirbtinai sukuriamą šilumą, kurios nesukuria nei filmai, taip dažnai laikomi tikrovės perkūrėjais, nei brangios nuotraukos, dažniausiai ne mano. nežinau, gal dėl to dar keisčiau jaučiuos, kad mažytį džiaugsmą sukuria kitų laimės akimirkos.
Vakar žiūrėjau pusseserės vestuvių nuotraukas. Pasaka, pasaka, kurios norėtų kiekviena mergina. grožis ir šiluma sklinda nuo tų dviejų žmogučių. Pasižiūrėjau, ir suabejojau, ar pati esu su tuo žmogumi, su kuriuo norėčiau būti.
Pažiūrėjau ir supavydėjau, baltai, gal supratau, kad pati nieko panašaus niekad neturėsiu. Kodėl? ne, ne dėl to, kad neturiu duag pinigų, bet dėl to, kad gyventum kaip pasakoje, turi gyventi ten nuo pat vaikystės. Nuo vaikystės turi būti skraidančia palaimos būsena, kad galėtum mėgautis pasaka.
Dažnai žmonėms pritrūksta žodžių, o aš greičiausiai šiuo metu būtent tai ir jaučiu. Tarsi bandau save performuoti kitai kalbai, kultūrai, aplinkai prieš išvykimą, ir tarsi jau viena koja nebe čia, bet ir dar ne visai ten.
Gal pavargau.
Nemoku dalintis, visad maniau, kad moku. maniau, kad noriu šalia žmogaus lygiaverčio sau, bet...
tai buvo įdėta į mano smegenis šiuolaikinės filosofijos, kad tik laisvas žmogus yra žmogus ir jaučiasi savimi. Šiuolaikinė filosofija man sakė, kad reikia leisti žmogui būti laisvam... Taip, galbūt.
Bet visi šiuolaikinės filosofijos dėsniai netinkami šeimai. Nors tu ką.
Niekam nepavyko sukurti to, kas galėtų būti pavadinta šeimos filosofija. Niekam. Greičiausiai nedaug kam ir pavyks.
Ir ta filosofija, kad ir kas kokią ją sukurtų, klausimas, ar būtų tokia, kokios reikia, teisinga.
Pavargau.
Prislėgė mane mano gyvenimas.
Nieko greičiausiai nebenoriu, tik sėdėt kur nors Japonijoje kalnuos, Kumano Kodo.