paplūdęs neatėjęs pavasaris

pakilusios audros greitai leidžiasi. taip pat kaip saulė dar neatėjus šiltajam ir šviesiajam pavasariui.
jis moka nustebinti, moka.
jis ateina tyliai su dainuojančiom ir ošiančiom Nerimi plaukiančiom lytim.
jis čiurlena, kaip neužšalęs Vilnelės raunus vandenėlis šaltą žiemą.
išprausia veidelį, kaip mama mažam savo vaikučiui.
bet pavasrais toks jau yra.
nusišypso, patempia lūpą ir sako, noriu dar.
kaip mažas vaikutis. noriu dar.
spalvingų ir saldžių kaip vasara ledų.
noriu žalios žolės ir kasdien mirštančių romeo ir džiuljetos.
bet pasakose neįmanoma gyventi visą laiką. pavasaris ir tai žino.
paspaudžia ranką mylimam žmogučiui ir keliauja naujų ieškoti. kaip maldininkas niekada neapsistojantis vienoje vietoje.
ech, jurga, jurga...
pabėgo nuo tavęs sualėtieji pavasario spindulėliai... pabėgo.
jų nebesuaugausi, bet galima bandyti vėl mokytis džiaugtis iš naujo...