dar vienas naujas zaidimas...

atejo ziema, ir atejo vel kazkas naujo... kazkur pradejau ieskoti silumos, bet supratau, kad jos negausiu... vargse as siuo poziuriu... kaip pasakytu kas nors, silumos ubagas...
ubagauju, vat visi metai ir daugiau ir nieko... tuscia... o po siandienos dar labiau...
negi taip sunku buti geriems ir siltiems? uzsideda kaukes ir valio, varo, bet as taip negaliu, nebegaliu... nebegaliu gyventi kaukiu pasaulyje... mes neesame laisvi, niekada, niekada, egzistencialistai klydo manydami, kad zmogus gali buti laisvas, zmogus gali buti laisvas tik mirdamas ir tik tuomet, jei netiki pomirtiniu gyvenimu arba ji isivaizduoja kitoki, negu skelbia religijos, nes kitaip ir anapusiniame pasaulyje jis netures laisves, netures...
piesiu kaledinius atvirukus ir galvoju, velniam as stengiuosi, kiekvienais metais gera mergaite monika visus pasveikina, visiems palinki kazko grazaus, ir ji buna laiminga, durne ji, didziausia durne... save dalina dalina, bet pamirsta to paties pareikalauti is kitu... durne monika ir siemet taip pat elgsis, ir vel bus tas pats...
visur raso, pats laikas keistis, o kodel to nepadarius per kaledas? tai vat, reikia panelei monikai nusiusti instrukcijas,kaip pasikeisti, bet kas jas nusius? reik tiketis, kad atsiras kokia nors dusia, atradusi savyje proto ir pasirupins sios aveles isganymu...