slapia

kaip slapias kaciukas puoliau i darbu karalyste... slapia... ir vasario 1 diena... gal saule sugris? gal vel ateis pavasaris? ateis tas mano tikrasis pavasaris ir vel gyvenimas suksis 180 laipsniu kampu... del to ir dievinu pavasarius, ju magiskajai galiai negali prilygti nieks... balta ir slapia, ne koks derinukas... dar kai reikia spresti uzdavinukus... ne, ne gyvenimiskus, ju sprendimas gal net idomesnis, jausmingesnis... ne, tik tiksliuosius uzdavinukus... kam to reikia? as irgi kartais pagalvoju, kam gi to reikia? ogi disciplinai, kuri velniskai reikalinga islikti zmogumi sioje vartotojiskoje ir siuolaikineje visuomeneje...
ka gi as supratau si ryta slapiomis kojomis vaziuodama i mokykla visuomeniniu transportu, o gi, kad marcinkevicius rasydamas mindauga (drama) jau buvo perkandes tai, ka as vadinu visuomenes realiatyvumas... negali zmogus buti laisvas ir pasirinkti kas kur kaip ka kodel... nes tokios yra aplinkybes... visi yra uzdaryti kalejime is kurio negali iseiti ir uzdaras ratas tesiasi po mieties... nes tu ateini kazkur jau kazkam ten pabuvus... kazkokiam ciklui praejus...

sakiau, sau tik du sakiniai... daugiau nerasysiu... ir uzkniso sitie namu darbai... kuriuos as mielai daryciau su malonumu, jeigu nereiketu is karto simto ju daryti... na, sakiau, ir pasirodo, kas gi is to...
o gi nieko...
keliausiu lietuviu virkdyti kalbos...