senis saltis

atkeliavo jis lyg mazytis elfas, nepasibeldes i duris... atkeliavo tyliai, bet smoge stipriai...
rytas... isejes i nusigiedrijusio dangaus pazeme zaviesi ryskiomis saltu ir siltu spalvu skaidresmis... jauti kaip trukineja kapiliarai... hmmm... nusileidzia grotos nosiarykleje ir supranti, kad tau jau nebesiseks normaliai kvepuoti... man asmeniskai jauciu kaip kazkas sruvena... nieko, iprasta, diena pries didziuosius saltukus, jau mane ispejo raudonas limfinis, pilnas zmogeliu, tirstasis geriausias draugas... ir vel fraze "Monika, prasau, tik neverk"... ir vel ta pati istorija... ekspozicija ta pati, karsta temperatura... maksimalizmas kaip ir man... ir ne, man nieko nera... as sveikas... baisiausios kancios... ir ta pati onkohematologijos palata... ir vel tas pats limfinis skystis, svarbiausias sioje zemeje, sugalvoja ka nors, kas sugebetu sudrebinti ir visko maciusiuosius...
keliausiu i iliuziju sali, trumpam, bent sesiom valandom... noreciau...