- antrą dieną persekioja mintys apie tai, kad virtualieji gali gyventi be realiųjų, o štai realieji be virtualiųjų niekaip ne.
toli pavyzdžių ieškoti ir nereikia. štai klimb liks kybot ant kopėčių (ar šalia jų) net tada, kai ūlos nebeliks. ir net keista, jog anksčiau taip klydau manydama, kad tai klimb numirs be ūlos. va kaip apsivertė..
- čia kuri dabar kalbat?
- koks skirtumas, kai su savim pačia bendrauji, ūla?
- gal tik kreipinyje?
- gal, kad ūla bijo? o štai ko bijoti klimb?

oš tai kobi joti

 жырние žirneliai

būsena, kai gali tik stebėti, kaip ant surūdijusių garažų žaidžia balandžiai,
plast, plast, plast – leidžiasi šalia šuns, lesa iš jo dubenėlio.
įnirtingai šluojantis kiemą žmogus mosteli šluota lyg burtų
lazda ir paukščiai pažyra kauleliais.

krimst, krimst, krimst – šuo bando įveikti sparnelį ir tuo metu kai užspringsta, sparnai jam išsiskleidžia nugaroj. plast, plast, plast – kyla šunelis ant surūdijusio garažo stogo, tuomet dar aukščiau ir dar, kol žmogus, įnirtingai šluojantis kiemą, žvilgteli viršun, keikteli, apžergia šluotą ir tik dūmai parūksta, vėjas pakyla, o šiukšlelės laisvos po kiemą išsisklaido ir, plunksnomis virtę, kaulelius aplimpa. šie sukruta, ima spurdėti, blaškytis ir margais balandžiais būriu purpteli – plast, plast, plast, plastiko vamzdžiuosna sulenda ir iš ten ima lietis raidelės juodos. tirštai, lyg krauju, pasipila. pilnas kiemas jų, mano ir tavo.

instinktai
inkš tiktai

karo siela karo celėj.
ir ką ras jai neberūpi.
gal pasisuptų ji karuselėj,
bet pastaroji – upėj.