gilės krenta per audrą
gilės rausia žemes
gilės kasas giliai
kad jų niekas nerast"

ten jos išbūna per žiemą
lyg ir būriais bet po vieną
kol jas suranda lietus
ir sugrąžina pas mus

gilės leidžia šaknis
kad jų niekas neišknist"
gilės leidžia šakas
kad jų niekas neiškast"

sau lėj virsta ąžuolais
šie nuvirsta namais
o tuos namuos ąžuolai
tik bežadžiai suolai
ir tuos namuos ąžuolai
tik bežadžiai stalai

šimtą metų žaliuos
ąaaąžuolųųų giria
šimtą metų namuos
ąžuolai lyg stalai
šimtą metų suoluos
neberyškūs veidai

o sengirėj ritasi gilių pulkai

ir per audrą jos krenta žemyn

gilės rausia žemes

gilės sminga giliai      

ąžuolo šaknys apsivijusios ąžuolinę dėželę
po ąžuoliniu dangčiu jau neberyškūs kauleliai

gilė nukelia kepurę
o namuos bežadžiai suolai
gilė rausia žemes
ant suolų labai tylūs
namai

gilė nukelia kepurę
lietui priekaištų neturi

- antrą dieną persekioja mintys apie tai, kad virtualieji gali gyventi be realiųjų, o štai realieji be virtualiųjų niekaip ne.
toli pavyzdžių ieškoti ir nereikia. štai klimb liks kybot ant kopėčių (ar šalia jų) net tada, kai ūlos nebeliks. ir net keista, jog anksčiau taip klydau manydama, kad tai klimb numirs be ūlos. va kaip apsivertė..
- čia kuri dabar kalbat?
- koks skirtumas, kai su savim pačia bendrauji, ūla?
- gal tik kreipinyje?
- gal, kad ūla bijo? o štai ko bijoti klimb?

oš tai kobi joti

 жырние žirneliai