kartais kartojasi priepuoliai ir ji perdega,
bet vėliau vėstančiais spinduliais sumezga Mėnesiui prakirstą žandą,
o šis žvaigždžių aštriom briaunom siūles ardo,
randus išlaisvindamas per visą dangų šviesos..

pamenu, kad tąkart pasiklydo mintis, kuri šįryt grįžo užsimezgus šypsniu: bandžiau akmeniu sudaužyti Mėnulį, tik todėl,
kad tirštos tamsos sirupe lengviau pajausti esant šalia –
tik per ištiestą leteną.

taip, tai paika – juk ir taip esi visą laiką,
o ir raidytės tamsoje nebūtų įskaitomos...

šviesk! :)

<...>

tik iš liūdesio visa tai, begalinio liūdesio.
mažas traukinukas įvažiuoja į širdį
ir trumpą akimirką ūkia tenai.

<...>

užsiauginu medį aukščiausią ir slepiuosi jame.
lūšies akys gelmingai žiūri į širdį –
liūdesys yra išsigelbėjimas šito pasaulio.

Kitkutis daugtaškių ir medžių viršūnių eilėraštis