Rašyk
Eilės (72236)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 38 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





2019-09-26 10:09
klimbingupthewalls

***

Gunter Grass: „Skardinis būgnelis“: „Svogūninėje“ (420-433 psl.):

<...>

Iš gatvės „Svogūninė“ atrodė kaip ir daugelis naujųjų užeigėlių, kurios nuo senesniųjų skyrėsi tuo, kad buvo brangesnės. Aukštesnes kainas galima buvo teisinti ekstravagantiška užeigų vidaus įranga, jos paprastai buvo vadinamos menininkų užeigomis, taip pat pavadinimais, – jos kukliai vadinosi „Raviolų trobelė“ arba paslaptingai egzistencialistiškai „Tabu“, aštriai, liepsniningai – „Paprika“ – arba „Svogūninė“.
Emaliuotoje iškaboje buvo tyčia negrabiai parašytas žodis „Svogūninė“ ir nupieštas naiviai įtaigus svogūno portretas, o pati iškaba sena vokiška maniera kabojo priešais fasadą įmantriose ketinėse kartuvėse. Vienintelis langas buvo įstiklintas butelio spalvos storu stiklu. Prie raudonai nudažytų geležinių durų, kurios blogaisiais metais, matyt vedė į priešlėktuvinę slėptuvę, stovėjo portjė su įspūdingais avikailių kailiniais. Ne kiekvienam buvo valia užeiti į „Svogūninę“. Ypač penktadieniais, kada savaitės alga buvo verčiama alum, reikėjo kratytis senamiesčio gėrėjų, kuriems „Svogūninėje“, beje, būtų buvę ir per brangu. O kam buvo valia įeiti, tas už raudonųjų durų rasdavo penkis betoninius laiptelius, nusileisdavo jais, atsidurdavo maždaug kvadratinio metro aikštelėje – Pikaso parodos plakatas tą aikštelę darė įdomią ir originalią – vėl palypėdavo žemyn, šįsyk keturis laiptus, ir atsidurdavo palei drabužinę. Prašom mokėti išeinant! – skelbė kartoninė lentelė, ir jaunas vyriškis už barjero – paprastai Meno akademijos studentas – niekada neimdavo pinigų iš anksto, nes „Svogūninė“ buvo brangi, tačiau solidi įstaiga.

<...>

Nepatogios kėdės, paprasčiausios dėžės, buvo aptrauktos svogūnų maišais, tuo tarpu mediniai stalai blizgėjo švariai nušveisti, viliojo svečią iš kasyklos į jaukią valstietišką trobą, kokios kartais rodomos filmuose.
Ir viskas! O baras! Kelneri, prašom valgiaraštį! Nei valgiaraščio, nei kelnerio. Dar galima paminėti tik mus, „The Rhine River Three“. Klepas, Šolė ir Oskaras sedėdavo po vištų kopėčiomis, kurios iš tikrųjų buvo trapas, ateidavo devintą, išsiimdavo instrumentus ir maždaug dešimtą imdavo groti.

<...>

Šmū pasirodo savo svečiams su pintinaite ant rankos. Tą pintinaitę dengia skepeta mėlynais ir geltonais langeliais. Ant skepetos guli medinės lentelės su kiaulių ir žuvų profiliais. Tas švarias lenteles šeimininkas Šmū dalina savo svečiams. Dalina lankstydamasis, meilikaudamas, tai išduoda, jog jaunystę praleidęs Budapešte ir Vienoje; Šmū šypsena panaši į kopiją tos šypsenos, kuri nutapyta žiūrint į tariamai tikros Monos Lizos kopiją.
Svečiai ima lenteles rimtais veidais. Kai kurie keičiasi jomis. Vienam patinka kiaulės profilis, kitam arba – jeigu tai dama – kitai už paprastą naminę kiaulę labiau patinka paslaptingesnė žuvis. Jie uosto lenteles, stumdo jas, o šeimininkas Šmū, apdalinęs ir galerijos svečius, palaukia, kol visos lentelės nusiramins.

<...>

Svečiai lupa svogūnus. Sako, kad svogūnai turi septynis lukštus. Damos ir ponai lupa svogūnus virtuviniais peiliais. Jie ima svogūnams pirmą, antrą, trečią, šviesų, aukso rūdžių spalvos, tikriau: svogūnų spalvos lukštą, lupa, kol svogūnai pasidaro panašūs į stiklą, šalti, balkšvi, drėgni, lipnūs ir ima atsiduoti. Atsiduoti svogūnais, tada pradeda juos pjaustyti, kaip pjaustomi svogūnai, vikriai ar nevikriai pjausto ant lentelių su kiaulių ar žuvų profiliais, pjausto vienon ar kiton pusėn, kad sultys tyška arba pasakoja orui apie svogūnus – vyresnio amžiaus ponai, nemokantys naudotis virtuviniais peiliais, turi saugotis, kad neįsipjautų pirštų, kiti įsipjauna, tačiau to nepastebi – užtat kaip vikriai pjausto damos, ne visos, tos, kurios namuose šeimininkauja, kurios žino, kaip pjaustomi svogūnai, tarkim keptoms bulvėms arba kepenims su obuoliais ir svogūnų griežiniais; tačiau Šmū „Svogūninėje“ nei to, nei ano nebuvo, čia nebuvo nieko valgyti, jeigu kas nors norėjo valgyti, tai turėjo eiti kur kitus, į „Žuvelę“, bet ne į „Svogūninę“, nes čia tebuvo pjaustomi svogūnai. O kodėl? Todėl, kad rūsys taip vadinosi ir buvo ypatingas, kad svogūnai, supjaustyti svogūnai, geriau pažiūrėjus... ne, Šmū svečiai nieko nebematė arba kai kurie nieko nebematė, nes jiems ašarojo akys, ne kad širdys buvo tokios kupinos, mat esant kupinai širdžiai akys nebūtinai ima ašaroti, kai kas iš vis neišlieja ašaros, ypač paskutiniais ankstesniais dešimtmečiais neišliejo, todėl mūsų amžius vėliau kada nors bus pavadintas amžiumi be ašarų, nors jame būta tiek kančių – ir kaip tik dėl šios priežasties žmonės, galėję sau tai leisti, ėjo į Šmū rūsį, ėmė iš šeimininko lentelę – su kiaulės ar žuvies profiliu, – ir virtuvinį peilį už aštuoniasdešimt pfeningų ir paprastą lauko-daržo-virtuvės svogūną, mokėjo už jį dvylika markių, pjaustė jį ir smulkino tol, kol sultys, ką darė sultys? Jos darė tai, ko neįstengė padaryti šis pasaulis ir šio pasaulio sielvartas: išspausdavo apvalainą žmogišką ašarą. Čia buvo verkiama. Pagaliau vėl verkiama. Verkiama kaip reikia, nieko nepaisant, laisvai. Čia ašaros tekėjo ir nešė viską šalin. Čia lijo. Čia krito rasa. Oskarui tai panašu atidaromus šliužus. Sizginio potvynio verčiamas dambas. Kas tai per upė, kuri kasmet išeina iš krantų, o vyriausybė nieko nedaro? O po gamtos reiškinio už dvylika markių išsiverkęs žmogus prabyla.

<...>



1 2 3 --- 32 --- 64 --- 96 --- 128 --- 160 --- 192 --- 224 --- 255
[iš viso: 2545]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą