no surprises

„Aš – ugnis trispalvė, liepsnojanti Tavo valia tamsiausią naktį.
Manyje tautos kraujas plieno upėmis teka, kalba Vyčio dvasia.
Geležim krūtinę dengia nematomi praeities brolių šarvai.
Žinią žaibiškai perduoda negęstantys tikėjimo aukurai.
Aš – oras. Esu visur. Palaikau Tavyje alsuojančių jėgų kaitrą.
Tamsoje savo kibirkštis barsto galingi aitvarų sparnai.
Aš – žodis. Ir Tavo jėga niekada nepavargstanti veikti.
Negęstančią šviesą nešiojanti savyje. Apsijungę tautos kariai.
Aš – tyla. Kai nurimsta blaškančios mintys. 
Ir Tu žengi lemiamą žingsnį, kai ledo žemė Tau kalba sava praeitim.
Aš – Tavo šaknys. Ąžuolų kaip milžinų gretose. Kruvina praeities auka.
Dabar drąsa bebaime vaikuose ir vėl atgims.
Aš – nepalankūs vėjai. Ir siaučiančios atšiaurios audros.
Neperžengiamo vandens siena.
Pakylu bangomis, kai Tu grįžti į saugų uostą.
Ir nurimstu, kai pradingsti nepastebėtas mano gelmėse.
Juodais žalčiais atvirtęs. 
Ugnies ir ledo aitvarais skraidau sparnuotais.
Stichijose gimiau. Iš ten visų jėgų semiuosi.
Taikoj su savo broliais aš pilis statau.
Nelaukdamas pavojaus kaunuosi narsiausiai.
Aš ateinu atliepdamas į šauksmą tolimiausią.
Ir šiandien pasitik mane kaip laisvę savyje.
Aš Tavęs lauksiu.“

Tekstas iš dokumentinio filmo „Liepsnojantis kalavijas“ (rež. Rolandas Leonavičius ir Augustina Rugilė Vilkišė) >>