– Velniop visus! – vožė kumščiu į stalą, pašoko ir iš visų jėgų trinktelėjo durimis, palikdamas už savęs dvokiantį barą, sušurmuliavusius sugėrovus, pabudusios užstalės miegalius, kurie jau po akimirkos vėl snaudė pamiršę ne tik jį, bet ir savo adresą ar net vardą.
Dideliais žingsniais skubėjo tamsiu klampiu keliu, slydinėdamas ant pūnančių lapų, kuriuos jau antrą dieną merkė lietus. Purvas, vanduo ir tamsa, „visai kaip ir sumautoj sieloj šį vakarą“, – nusispjovė, tuomet  tebedrebančiom iš piktumo rankom prisidegė cigaretę ir godžiai truktelėjo. Šlykštūs dūmai ir kartus viskio prieskonis. Įniršis tebevirino kraują ir varė į priekį. Judėti, eiti, nesustoti. Kur? Velniop. Ten pat, kur pasiuntė visus juos. „Bent rasiu kelią, galės atsekti paskui“, – kreivai šyptelėjo pats sau nuo neva linksmos minties. Bet nuotaika nesitaisė. „Per dažnai tai kartojasi. Reiktų ieškot priežasčių savyje“, – kuždėjo sąžinės balsas, tik jis nenorėjo nieko klausyt. Bet kuriuo atveju pyktis yra kur kas geriau už tuštumą, ar įkyrią širdperšą, nenumaldomą ilgesį. Kam? Jis nesuprato.
„Tuštuma pats bjauriausias iš visų jausmų, o štai pyktis puikus variklis. Kaip ir alkis ar troškulys. Juk įniršis natūralus visiems gyviems. O štai tuštuma tinka tik augalui. Esi tarkim morka ar burokėlis, pokšt vieną dieną kažkas išvelka už lapų į dienos šviesą ir nepasigirsta joks: „it‘s a girl!”, o tiesiog suleidžia dantis ir tampi skrandžio turiniu, o galiausiai šūdu. Nuostabu...“
Minčių šuolius nutraukė stiprus skausmas ties pakaušiu ir, temstant sąmonei, šioji kyštelėjo mintį, kad dabar jam veikiausiai beliks nubusti daržove sterilioj klinikoj, kur tuštuma niekada nebeerzins ir nebereikės trankyti durų, bokalų, pašnekovų ir panašiai.

Bet tai buvo naivu. <..>

kopėtėlės:
- raidės turi kilputes, kuriomis pinasi, susikimba ir kybo.
matai? žodis kybo turi kilpą, kurioje gali pakibti.
tokią turi ir žodis žodis, tik kilpelė iš kitos pusės: b d

viskio stiklinaitė:
- neprasimanyk, ten ne kilputės, o pilvai.
juk taip sakydavo tie, kurie mus mokė rašto. ypač pilvota yra D.
o O stora kaip Ona.

kopėtėlės:
- jeigu šitaip, tada visos raidės begalvės išskyrus kelias su taškais.
visai kaip ir Tu!

viskio stiklinaitė:
- ko taškais?

kopėtėlės:
- parašykim strykt. žiū, koks šitas žodis. jis visas susitaršęs, šuolyje:
prasideda riesta s, daro posūkį, tuomet pasispiria ant kryžiuotos t, ritas ant r (kuri primena, lieptelį), gilyn smigteli ir vėl laiptukais, kuriuos turi k, o tuomet vėl kryžiop ant t..

skaityk vėsa. juk aptakus ramus žodis, be jokių išsišokimų.
o dabar šviesa. platus, erdvus apvalus žodis ir ties v pasklinda iš apačios iki begalybės.
jokių žybt, kaip kad žodyje žybt. 

žybt žybt driokst ir keberiokšt. o dabar, tarkim, namai, mama, ramu. ar aiškiau?
galim pastebėti, kad praeitis prasideda kilpele iš anapus (atspindys) - raide su šaknimi, tai yra p, o ateitis, turi net dvi t, kurios lyg medžiai, kyla, lapojasi. gal netgi primena augimo runą.

va akmuo. matai? jį gali parident ir ties k jis sunkiai persivers, bet su pagreičiu, o ties uo riedės apvaliai.

viskio stiklinaitė:
- pramaniūga! :P

kopėtėlės: gurrrkštt.

sielos išnaros. gal žmogus mirdamas tiesiog palieka leliukės kokoną.

...

– kavos ir cigarečių, o iš tiesų tai banaliau – katinui maisto..
– trečią nakties? – vaiposi taksistas ir matau, kad darbo diena jam ne tokia kaip visos.
argi sunku sukurti nuotykį? argi argi.

...

– man reikia žemės. šiaudų namą statysiu, tvirtai sakau ir matau, kaip sesuo šypso. mano sesuo graži. aš ją retai matau ir man patinka, kai ji juokiasi.
– prieš ar po?
– man reikia žemės. ne. dvaro. ne, man nieko nereikia..
skambina tėtis: – klausyk, yra žemės, tik tu pasirūpink ja, gerai? tuo kaštonu ir senelių žeme. ten dar kryžius.. guli, ar gali?
– galiu.
ar galiu? prieš ar po? reiktų paskambinti broliui, bet brolis zirs. jis visuomet nekantrus, kažkur skuba, vairuoja, styguoja, po velnių, tiesiog ilsisi, o čia su savo šiaudais ir amžinais kliedesiais.
– pameni pasaką apie tris paršiukus? vienas jų irgi tokį statė – visai kaip tu, – prunkščia brol, – berods, Nif-Nifas?
ir jis turbūt teisus, tik tiek, kad drąsos gyvent tokiame name reikia tik tuo atveju, jeigu esi kiaulė ir bijai vilko. gal ir taip. gal man nereikia namų. reikia tiesiog irštvos. kuriems velniams tie namai? koks skirtumas kokio jie dydžio? juk vis tiek niekas netelpa. dėžėse, spintose, namuose, galvoje, kompiuteryje, fotoaparato kortelėse. norite tai įrašyti, išsaugoti? bet leiskite priminti, kad jums baigėsi atmintis. ar nenorėtumei ištrinti kelių nebereikalingų failų? Lietuvos, mylimojo, kalbos, šiaudų namo, žemės, žirgų, kopėtėlių, meškų, vilkų, juodų saulių, sapnų, muzikos, tekstų, peržiūrėtų filmų, perskaitytų knygų, vaikystės.. gyvenimo? kurią dalį?

...

– gera jūs katinui mama, – šaiposi vairuotojas trečią pilnaties.
– budrios ir jums. kilst.
antakius, pečius, bokalą kartaus.

...

labai pasiilgau.

Луч солнца золотого
Туч скрыла пелена.
И между нами снова
Вдруг выросла стена.

Петь птицы перестали.
Свет звёзд коснулся крыш.
В час грусти и печали,
Ты, голос мой услышь.