būsena, kai gali tik stebėti, kaip ant surūdijusių garažų žaidžia balandžiai,
plast, plast, plast – leidžiasi šalia šuns, lesa iš jo dubenėlio.
įnirtingai šluojantis kiemą žmogus mosteli šluota lyg burtų
lazda ir paukščiai pažyra kauleliais.

krimst, krimst, krimst – šuo bando įveikti sparnelį ir tuo metu kai užspringsta, sparnai jam išsiskleidžia nugaroj. plast, plast, plast – kyla šunelis ant surūdijusio garažo stogo, tuomet dar aukščiau ir dar, kol žmogus, įnirtingai šluojantis kiemą, žvilgteli viršun, keikteli, apžergia šluotą ir tik dūmai parūksta, vėjas pakyla, o šiukšlelės laisvos po kiemą išsisklaido ir, plunksnomis virtę, kaulelius aplimpa. šie sukruta, ima spurdėti, blaškytis ir margais balandžiais būriu purpteli – plast, plast, plast, plastiko vamzdžiuosna sulenda ir iš ten ima lietis raidelės juodos. tirštai, lyg krauju, pasipila. pilnas kiemas jų, mano ir tavo.

instinktai
inkš tiktai

karo siela karo celėj.
ir ką ras jai neberūpi.
gal pasisuptų ji karuselėj,
bet pastaroji – upėj.

kartais kartojasi priepuoliai ir ji perdega,
bet vėliau vėstančiais spinduliais sumezga Mėnesiui prakirstą žandą,
o šis žvaigždžių aštriom briaunom siūles ardo,
randus išlaisvindamas per visą dangų šviesos..

pamenu, kad tąkart pasiklydo mintis, kuri šįryt grįžo užsimezgus šypsniu: bandžiau akmeniu sudaužyti Mėnulį, tik todėl,
kad tirštos tamsos sirupe lengviau pajausti esant šalia –
tik per ištiestą leteną.

taip, tai paika – juk ir taip esi visą laiką,
o ir raidytės tamsoje nebūtų įskaitomos...

šviesk! :)