Antanas Škėma Balta drobulė: 

"Neprieinamuose raistuose - trikampės eglės, lietuviškų šventyklų bokštai, kilo į žvaigždes. Formavosi slidinėjančios ūkanos: laumės, išsidraikiusiom kasom; mažutėliai ir nudriskę kaukai; švilpią ore aitvarai; iš žemės išsisunkę lauksargai ir žemėpatys. Abstraktūs gamtos dievai, kas sekundę keičią savo pavidalus.

Lole palo eglelo
Lepo leputeli,

suokė lakštingala. Tereikėjo stovėti miško tankmėje ir žiūrėti, kaip visu kūnu prilimpa prie žemės žalčiai; išgaubtomis akimis stebi visatą rupūžės. Tereikėjo medituoti nesvarstant. Žodžiai tebuvo magiškos formulės. Nesuprantamos ir reikšmingos kaip ir ūkanų formavimasis. Tereikėjo stebėti amžinos ugnies aštrialiežuves liepsnas, jos apšviesdavo egles - bokštus, o šventykla buvo didelė, neišmatuojama žemė. Gimti, gyventi, mirti. Ištirpti į ūkanas, susėsti aukštuose suoleliuose ir kartais klaidžioti po pažįstamus miškus ir pelkes.
Ir jei atklysdavo liūdesys ir baimė, galima buvo skaptuoti iš medžio pusiau žmogiškus drožinius ir statyti juos pakelėse. Liūdna baimė išsidroždavo pailgomis raukšlėmis, sutrumpintu kūnu, galutiniu žemišku atsidavimu. Šitos medinės skulptūros nekonkuravo su gamta. Gumbuotų stuobrių susikabinimuose, šaknų raizgynėje, ežerų ir upių tekėjime galima buvo atpažinti tuos sužmogintuosius. Liūdna baimė saugojo gyvus.

Skambinoj kankleliai
Lioj ridij augo,

suokė lakštingala.
Medaus koriai, rugių varpos, rūtos, tulpės ir lelijos. Tingios ir smaližės meškos. Pušų sakai - auksinis gintaras, Baltijos putų lėtas įsičiulpimas į gintarinį smėlį.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Lakštingala. suokė. Ji nebuvo išdidaus arba persijaus-minusio poeto sekretorė. Ji buvo - lakštingala. Lole palo eglelo - sutartinė. Slidinėjančios ūkanos - mirusiųjų vėlės. Pasaka - pamirštoji kalba.
Antanas Garšva rašė. Iš pasąmonės atitekėjo ramus neišvengiamumas. Lakštingala nutilo. Aukščiau tvoros pašviesėjo. Lakštingalos giesmėje per save Garšva ieškojo žuvusio pasaulio. Lygiai taip šis nepuošnus paukštis giedojo prieš tūkstančius metų. Jo giesmė buvo šifras, pirmasis suprastas hieroglifas.
Garšva sušvilpė, pamėgdžiodamas užmigusį paukštį. "Aš rašau pasaką. Aš tikiu Ariadnos siūlu, tikiu intuicija. Praeities restauraciją palieku senobinių religijų tyrinėtojams. Tesiginčija sau." Blogame medienos popieriuje gyveno du eilėraščio posmai. Augo medžiai ir krūmai žuvusiame pasaulyje. Eglė, pušis, liepa, ąžuolas, beržas, kadagiai.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Buvo ankstyvas ruduo, ir jis slampinėjo po sodą. Dažnai jis nusiskindavo vyšnios lapą ir ilgai stebėdavo jį. Tai buvo žemėlapis. Jis ieškojo prarastų plotų vyšnios lape.
Vyšnios lapo gyslelės - mūrinė siena, solidi, lyg romėnų senatoriaus nosis. Aplinkui žolė. Cezaris klūpojo ir rašė lentelėje. Gallia omnis est divisa in partes tres. Barbarai užsidėjo vainikus ant galvų. Žalius. Buvo šventė. Kur? Prie jūros. Lole? Lepo, Eglelo?..Lalo. Tu teisus, senasis aisti. Žiūrėk valandomis į Baltijos bangas. Į vyšnios lapą. Ir kuo mažiau jausmo. "Išsisupus plačiai vakarų vilnimis" - - - ne man. Kreivos pušaitės prie jūros. Sakai sliuogia kamienu, smėliu, sakus nustveria bangos. Brangus akmuo veneciškuose mezginiuose. Romėnių senatorius laiko delne gintaro gabalą: "Jis gražesnis už auksą", sako senatorius, nes pilnos skrynios sestercijų, o gintaras vienintelis. Augo? Ridij. Skambino? Palo. Senasis aisti, muzikalusis aisti, parodyk man savąjį medį, į kurį meldeisi. Ar jis įsako? Ne. Ar jis ramina? Taip. Žvilgterk į dūmus, kurie kyla į dangų, į smilgą, į skrendantį paukštį. Į vyšnios lapą. Galima.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Aš neberadau kilnaus melo. Savo tėvo pasakojimų, vaikų rašytojų, skautiškų dainelių, prastos oleografijos, kur angeliukai patenkinti, nes juos nutapė optimistinis nemokša. Aš nebegalėjau svajoti. Aš žinojau, svajoti tegalima raštu, ir tai užmaskuotu raštu, kad kiblūs draugai ir kritikai nesušuktų. "Ponas! Tamsta krypsti į sentimentalumą!" Aš dažnai norėdavau pravirkti išvydęs žydinčią gėlę; mėnulio žaidimą vandenyje; šviesius plaukus, juos taršė pavasarinis vėjas; norėdavau pravirkti išvydęs zvimbiančią musę. Nevalia. Mano smegenų centrinėje sėdi rūstus klerkas. Jis rūšiuoja mintis ir jausmus. Keturiasdešimt metų sėdi klerkas toje pačioje kėdėje. Štai kodėl jis toks pedantiškas ir nepermaldaujamas. Ne, ponas, tamstai nevalia būti sentimentaliu! Šalin šiuos popierėlius, čerkšt, čerkšt, ir į dėžę. Jie priklauso valytojai. Jis logiškas, rūstusis klerkas. Jei jo nepaklausyčiau - pralaimėčiau. Kaip Dante dangų, kaip Dostojevskis verkšlenančius personažus."


Antanas Škėma Balta drobulė

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

drebia, drobė, dreba, drebulė, d-rūbas