įkyri žodžių darkymo mintis, kad protekcijos – proto nutekėjimai sijomis; akcijos prote.

iš tiesų gi tai pradinė rimta mintis buvo apie projekcijas – žvilgsnius veidrodyje su/už-sikirtusius ties nežemišku šypsniu

ir štai – pirštai

tirštas sniegas miršta

* * * * * * *

begalvojant - gal bėga begal be galvos lojant

kirpta, suvelta, nugrimzdus išnerta:

kitados čia stūksojo medinis Žvėrynas,
drykst per pusę – padalintas upe
bunda debesys niūrūs, velniop į šiukšlyną
slenka valkata piktas, uraganai ore..
darbo žmonės užmiega, o Neris?.. nunarino:
šviesą. aušrą. Šarlį. Gedą.   mane.


iškarpyta iš Šarlio Bodlero, tiksliau Sigito Gedos vertimo:

„Kitados ten dryksodavo ilgas žvėrynas,
Ten iš ryto mačiau, kaip danguj su aušra
Šaltas Darbas išbunda, šviesus, o šiukšlynas
Slenka tartum juodi uraganai ore.“

- Jums nėra šiurpu čia, kai taip vėjas ūžauja koridoriais?
- ...
- Ne? Na, labos nakties, - sumurmėjo budinčiam senukui. Pravėrė duris į vėsų vakarą ir susiraukė. Tuomet pasitaisė kapišoną ir žengtelėjo tamson. Juodas lietus, purvas ir lojantys šunys. Vienas berods dar ir kaukia? Įsiklausė ir pažino netoliese pririšta jagterjerą (po velnių, kaip ta veislė užrašoma?). Pastarasis kaukdavo ir dienos metu - einant pietauti jį lydėdavo savo giliu, liūdnu balsu, lyg norėdamas atimti paskutinę viltį apie gyvenimo prasmę, ar bent apetitą. Norėdavosi stabtelti ir pasakyt: „ei, gi ne viskas taip blogai, tiesa?“ Bet juk tai akivaizdus melas padarui, pririštam ties tvora, košiant vėjams ir lietui, kai šeimininką galima pamatyti tik ryte ir kokias penkias minutes vakare. Kartą jam teko matyt, kaip tas juodas gumulas cypia iš laimės, kai yra šalia jo žmogus. Jo Žmogus. Taip reiktų rašyt, jeigu rašytume šitą istoriją..
Tuomet pasimuistė, nes visgi ne itin jauku kalbėtis su savim lyg kitu ir dar tokius niekus. Matyt, štai dėl ko diktofoną, vardu Die Anna, su savim nešiojosi Twinpeakso herojus.
Sugraibė ausinuką, paskubom išvyniojo susivėlusį laidą ir šaltose ausinėse pasigirdo pragariškas karštis.
„Op ir nėra manęs. Kaip vaikas, kai užsimerkia, tiki kad jo nebemato ir kiti, taip ir jis dabar, nebegirdi kitų ir tiki, kad jo taip pat nebegirdi. Nei jo čežančių kelnių, nei žliugsinčių batų, nei kedro riešutų, monetų, kaštonų, gilių kepurių, mėtinių saldainių grumtynių dėl vietos palto kišenėse..“

<..>

Už kelių dešimčių metrų priekyje kažkas šmėžavo, o daina ausinukėse privertė krūpčioti. Lyg ir žmogus? Ateina, nueina ar stovi ir laukia? Prisiminė aną nemalonų vakarą ir akimirksniu grįžo bukas galvos skausmas. Lyg aidas. Todėl sustojo ir netrukus pasuko dešinėn. Žliurgt žliurgt, balas teko apeidinėt lyg nedidelius ežerėlius. Žiūrint į priekį vietom atrodė, kad visa gatvė virtusi upe. Kairėj sumirgėjo gatvės žibintas. Užgeso. Vėl užsidegė. Užgeso. „Gal čia tie gan smagiai nuteikiantys reiškiniai? Gaila kad nepasiėmiau videokameros.“ Tuomet pamatė, kad ir dešinėje ir toliau ir dar. Kokie aštuoni žibintai siuntė kodą. Mirk mirkt mirk.. t.
„Juk tikrai mokėjau Morzės abėcėlę. Gal ką nors iššifruočiau? Klipas būtų vykęs.. Tuolab kad vienas žibintas užgesta dažniau nei kitas. Gražus šokis. Šviesos grandinėlė. Kalėdos..“
- Ūuūu, - staugia šiapus ir anapus ausinių. Ir staiga viskas paaiškėja. Virš gatvės kabo laidai. Jie supasi vėjyje ir kai susiliečia kibirkščiuoja. Gražu ir baugu. Ponia Elektra. Dienos atradimų nuotrupos apie tai, kad „tai padeda susikaupti darbui“ ir „elektrikai valdo pasaulį“. Ar įmanoma jiems paskambinti? Išsitraukia ausines, ieško mobilaus. Belaukdamas kol atsilieps nedrąsiai žvilgčioja į laidų penklines. Žybt žybt, trakšt, hrrr. Iš kur ta baimė elektrai? Iš vaikystės. Jis vis dar pamena erzinamos elektros urzgimą.

- Gal galite telefono numerį? Elektrikų... Taip, jeigu galit, sujunkit. .... Rytų skirstomieji? Mmhm, žodž, atvažiuokit. Čia labai gražu, bet gali nutikti nelaimė. Suprantat? Ne, nelauksiu. Aš link Krokuvos trauksiu. Ne, ne ta prasme. Trauksiu nuo žodžiu vilksiuos.

„Tai vilksi, ar trauksi? O kišenėje laimi švilpukas. Oranžinis iš „Armijai ir civiliams“ rinkinio padedantiems išgyventi pasiklydus. Kaip tik man. Nusišvilpt.“

– Velniop visus! – vožė kumščiu į stalą, pašoko ir iš visų jėgų trinktelėjo durimis, palikdamas už savęs dvokiantį barą, sušurmuliavusius sugėrovus, pabudusios užstalės miegalius, kurie jau po akimirkos vėl snaudė pamiršę ne tik jį, bet ir savo adresą ar net vardą.
Dideliais žingsniais skubėjo tamsiu klampiu keliu, slydinėdamas ant pūnančių lapų, kuriuos jau antrą dieną merkė lietus. Purvas, vanduo ir tamsa, „visai kaip ir sumautoj sieloj šį vakarą“, – nusispjovė, tuomet  tebedrebančiom iš piktumo rankom prisidegė cigaretę ir godžiai truktelėjo. Šlykštūs dūmai ir kartus viskio prieskonis. Įniršis tebevirino kraują ir varė į priekį. Judėti, eiti, nesustoti. Kur? Velniop. Ten pat, kur pasiuntė visus juos. „Bent rasiu kelią, galės atsekti paskui“, – kreivai šyptelėjo pats sau nuo neva linksmos minties. Bet nuotaika nesitaisė. „Per dažnai tai kartojasi. Reiktų ieškot priežasčių savyje“, – kuždėjo sąžinės balsas, tik jis nenorėjo nieko klausyt. Bet kuriuo atveju pyktis yra kur kas geriau už tuštumą, ar įkyrią širdperšą, nenumaldomą ilgesį. Kam? Jis nesuprato.
„Tuštuma pats bjauriausias iš visų jausmų, o štai pyktis puikus variklis. Kaip ir alkis ar troškulys. Juk įniršis natūralus visiems gyviems. O štai tuštuma tinka tik augalui. Esi tarkim morka ar burokėlis, pokšt vieną dieną kažkas išvelka už lapų į dienos šviesą ir nepasigirsta joks: „it‘s a girl!”, o tiesiog suleidžia dantis ir tampi skrandžio turiniu, o galiausiai šūdu. Nuostabu...“
Minčių šuolius nutraukė stiprus skausmas ties pakaušiu ir, temstant sąmonei, šioji kyštelėjo mintį, kad dabar jam veikiausiai beliks nubusti daržove sterilioj klinikoj, kur tuštuma niekada nebeerzins ir nebereikės trankyti durų, bokalų, pašnekovų ir panašiai.

Bet tai buvo naivu. <..>

kopėtėlės:
- raidės turi kilputes, kuriomis pinasi, susikimba ir kybo.
matai? žodis kybo turi kilpą, kurioje gali pakibti.
tokią turi ir žodis žodis, tik kilpelė iš kitos pusės: b d

viskio stiklinaitė:
- neprasimanyk, ten ne kilputės, o pilvai.
juk taip sakydavo tie, kurie mus mokė rašto. ypač pilvota yra D.
o O stora kaip Ona.

kopėtėlės:
- jeigu šitaip, tada visos raidės begalvės išskyrus kelias su taškais.
visai kaip ir Tu!

viskio stiklinaitė:
- ko taškais?

kopėtėlės:
- parašykim strykt. žiū, koks šitas žodis. jis visas susitaršęs, šuolyje:
prasideda riesta s, daro posūkį, tuomet pasispiria ant kryžiuotos t, ritas ant r (kuri primena, lieptelį), gilyn smigteli ir vėl laiptukais, kuriuos turi k, o tuomet vėl kryžiop ant t..

skaityk vėsa. juk aptakus ramus žodis, be jokių išsišokimų.
o dabar šviesa. platus, erdvus apvalus žodis ir ties v pasklinda iš apačios iki begalybės.
jokių žybt, kaip kad žodyje žybt. 

žybt žybt driokst ir keberiokšt. o dabar, tarkim, namai, mama, ramu. ar aiškiau?
galim pastebėti, kad praeitis prasideda kilpele iš anapus (atspindys) - raide su šaknimi, tai yra p, o ateitis, turi net dvi t, kurios lyg medžiai, kyla, lapojasi. gal netgi primena augimo runą.

va akmuo. matai? jį gali parident ir ties k jis sunkiai persivers, bet su pagreičiu, o ties uo riedės apvaliai.

viskio stiklinaitė:
- pramaniūga! :P

kopėtėlės: gurrrkštt.