laikas tekstui laikas tekstui - girdžiu įkyrų zirzimą Jorio balsu. Jorio? bet juk tai tik personažas ir man neteko girdėt jo garsiai..
ir visgi koks skirtumas, jeigu laikas tekstui, o raidytės nesidėlioja. ar tuščiai balbatuoti apie tai kas yra laikas? gal apie tai kas yra tekstas? nei šis nei tas..

- kavos gersit? be pieno, tiesa? - besišypsantis žmogus žongliruoja puodeliais, stiklinėlėm, straksi anapus baro, tai pagarsina, tai prisuka muziką, o akys lyg ir į skirtingas puses žvelgia, kad tik daugiau aprėptų, gal kas nors pagaliau GERS?

šalia manęs niurkso kopėčios. anoms vis dar negera po paskutinių bastynių balandžio pirmosios proga, kai teko eiti ieškoti su arbaletu rankose. kokia gėda, be suknios, be paltuko. bet trečią naktį radosi. berods lyg ir taikliausiojo šaudymo šventasis mielai išmainė radinius į ginklą ir viskas sustojo. į savo vietas.

- m. o šitoms sulčių. pomidorinių. su druska ir pipirais.

tik užsimerk ir viena po kitos virsta padrikos frazės ir nusilenkusios prisistato - aš teatro pavadinimas. kokio teatro? ak, taip. vartau po vieną, netinka, ne. net pjėsei netinka. gal nebent žmogėnai be fantazijos pirktų savo miniatiūriniams versliukams: siūtų lėles, žiestų ąsočius. ar dar liko tokių, kas tai perka? velniam? parsineša tokią neva molinę raganą ant virvelių ir galvoja kur kišt? uošvienei padovanosiu. bus MOL juokinga. ane? pokštininkai.

"pokšt" - nukrinta pomidorų stiklinė. riebios pilkšvos sultys teka grindimis. kopėčios kaltai šypteli, bando pasakot kažką apie pigų westerną, apie netikrą kraują turbūt.

- taip, GERSIM, dar. to paties kraujo, prašom. <...>
ar seniai su savim kalbuosi? SU SAVIM?!?
po velnių, eime iš čia, Kopėč. šitas bildukas už baro manosi perkandęs mus.
kaip tai kur? į namus.

"e. p.

Aš patį Pragarą mačiau.
Prieik prie jo arti, arčiau,
gerai užuosk, kaip jis garuoja.  
Dabar tave jame matau
ir visą dovanoju tau,
ir galva linkteliu: tai Rojus.

- gerai, įdėsiu. neįkyriai parašysiu apie ką. pavadinimas žvaigždutė
ir raidės e.p., dedikacija. gerai?
- gerai

įdėta, atlikta yra.
tai padariau širdim tyra,
tokia, kuri bet ką išdrįstų.
ir viskas jau yra gerai,
tu gerą daiktą padarei -
fašistinį propagandistą
ir tas eilėraštis, kurį
kvailių pasaulio vidury
tik ką papostinom svetainėj,
sulaukė komentaro vos
įdėtas ant biednos galvos
to tavo atsiprašant dainiaus.

poetas gyvas tik kava,
jam nelabai brangi galva,
joje juk trūksta vieno šulo.
jis rūko vieną po kitos
ir nežinia kada sustos.
kai rasose jau bus atgulęs?

jis nesupranta daug daugiau,
negu tu aprėpi, dangau.
ir nesupranta savo meto.
jį greit vis tiek kas nors užmuš
bendroj kovoj su fašizmu.
dėkoju jums už šį formatą.

ką jis pasakė, išvartys
ir lauks jo kankinio mirtis
kurios jis pats ir prisiprašė,
nelyginant koks nors emo
išeis jis po žeme žiemot,
tiesa, prieš tai ką nors parašęs.

o čia įdomūs reikalai.
gerai ar nelabai gerai,
bet Poundo nieks netoleruoja.
kas nors galbūt susimąstys
kaži, kokia to priežastis?
... jis bandė parašyti rojų.

mane tikrai jau greit pakas.
nes tą eilėraštį kažkas
į mėgstamiausius įsitraukė.
tai Ezra Poundas iš kapų
rašykus valdo su rimbu?
o man jis rodo žemės trauką?

aš šokiruotas, po galais
gal eit bendraut su angelais?
šventa Terese Aviliete?
įdomu, ką jie pasakys,
jų visas baltas debesis?
rašykus flūdinki, pilieti!

kažkas spėlios, kur link lenkiu
o aš dabar beveik tikiu
kad danguje mus aiškiai mato
jie stebisi: tokie laikai
o tu vis tiek kažkaip likai.
darkart dėkoju už formatą.

kolonėlės siaubingai sužviegė
ar tai reiškia, kad saugumas jungiasi prie mano kriauklės arba virdulio?"

žr.

Lietuva – vienintelė nekintanti tikra emocija tarsi inkaras prilaiko nuo griaunančios sumaišties. likę dalykai akimirką atrodo tokie tvirti lyg akmuo, bet vos prisiliesi, čia pat subyra besikvatojančiais purslais ar įniršio punktyrais. ir niekuo aš daugiau nebetikiu, nes nėra, nei tiesos, nei melo, nei manęs. nėra.
tuščias balbatavimas skamba ir transliuoja velniai žino kieno mintis, emocijas, kalambūrus, svaičiojimus, skausmą, komandas. ne saulė, ne mėnuo, gal ir ne lemputė. sugedęs tranzistorius, dial-up modemas gargaliuojantis. ima ir siunčia. suriša, sujungia ir tiek. o pakratysi, atsuksi varžtelius – stebuklo jokio. 
ar viskas tėra tik dirbtinės kaukės, vertybės, lozungai, mirgėjimas? tuščias bokalo dugnas? išorinis paklusnumas sistemoms ir vidinė destrukcija?
tai kas lieka? tik Lietuva. tik vardan jos galvą padėsiu.
ant pagalvėlės. šią naktį ir kitą. ir.

tai tik nemiga.. ir tai irgi netikra, tiesa?