Joris ir Baubas

Mokiniai per langą stebi žmogutį. Žmogutis užsimaukšlinęs kepurę ant akių. Pasiėmęs lazdą. Ja braukdamas per sieną, judėjo sienoje palikdamas rėžius. Aplink visą mokyklos pastatą. Galėjai suskaičiuoti, kiek kartų žmogutis pastatą apėjo. Pagal juostas. Keturios. Kol, išėjęs į kiemą, pats mokyklos direktorius atsistojo ant jo kelio. Į direktorių atsitrenkęs, žmogutis sustojo. Direktorius numovė jam kepurę. Visi kiti prilipę prie langų – tai Joris! Mano draugas Joris! Iš direktoriaus lūpų galėjai suprasti, - barasi. O Joris stovėjo. Nuleidęs galvą. Nuleidęs pagalį. Staiga Joris su tuo pagaliu apibraukė aplink save ratą. Keista, bet direktorius neįžengė ratan, - stovėjo prie linijos. Pasileidau kiek kojos neša iš klasės. Išbėgau į lauką. Prie Jorio. Direktorius stovėjo kaip stovėjęs - prie linijos. Įžengiau vidun. Baubas? - sukuždėjau Joriui į ausį. Baubas, - atsilygino tuo pačiu man Joris. Tada paėmiau Jorį už rankos. Išėjome kartu iš rato. Mūsų niekas nestabdė. Net direktorius pasitraukė į šalį.
Rytojaus dieną Jorio mama į mokyklą atnešė dažų. Uždažėm sieną tose vietose, kur rėžiai. Aš ir Joris. Draugai.