tarp šlykščiai spalvotų epizodų įsiterpia kukli žinia:
išėjo poetas Jonas Strielkūnas. nebegrįš.
sumirga kelios nuotrupos ir žinių vedėjas liūdnu balsu palinki gero vakaro. išgirstu jo balse daugiau negu jis pats norėjo pasakyt, todėl regiu, kaip pakyla ir pėdina nusvirusiais pečiais iš kadro.
čia žinių pranešėją pasitinka kolega/kolegė ir klausia: na? ko gi taip liūdnai? šis žvilgteli, lūpos juda be garso. tada užverčia akis į lubas ir lėtai ima deklamuoti:

***
Juodoj nakty tave regėjau,
Juodoj nakty tave šaukiau.
Juodoj nakty su latrais gėriau,
Juodoj užustalėj verkiau,

Kai nuėjai nelyg vėlė tu,
Juodoj nakty išnykdama,
Kai nuėjai keliu smėlėtu,
Tą miestą man palikdama.

Po to blausi aušra nušvito.
Ir prie apšiurusios pirties
Juodavo krūvos antracito,
Tarytum liekanos nakties,

Kuri staiga suakmenėjo.
Krapnojo priemiesty lietus,
Tarytum adata siuvėjo
Dygsniavo įkapių kraštus.

Ir viskas buvo man vis viena
Lyg varnui tarpšaky obels.
Ir nemaniau, jog trečią dieną
Pasaulis vėlei prisikels

Po to nevykusio romano...
Ir nežinojau aš tada,
Jog dar skirta kelionei mano
Kita – pilkesnė – visata.

Strielkūnas, Jonas. Tamsūs buvo žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.