apieme džius giliu kaitra nkos

gilės krenta per audrą
gilės rausia žemes
gilės kasas giliai
kad jų niekas nerast"

ten jos išbūna per žiemą
lyg ir būriais bet po vieną
kol jas suranda lietus
ir sugrąžina pas mus

gilės leidžia šaknis
kad jų niekas neišknist"
gilės leidžia šakas
kad jų niekas neiškast"

sau lėj virsta ąžuolais
šie nuvirsta namais
o tuos namuos ąžuolai
tik bežadžiai suolai
ir tuos namuos ąžuolai
tik bežadžiai stalai

šimtą metų žaliuos
ąaaąžuolųųų giria
šimtą metų namuos
ąžuolai lyg stalai
šimtą metų suoluos
neberyškūs veidai

o sengirėj ritasi gilių pulkai

ir per audrą jos krenta žemyn

gilės rausia žemes

gilės sminga giliai      

ąžuolo šaknys apsivijusios ąžuolinę dėželę
po ąžuoliniu dangčiu jau neberyškūs kauleliai

gilė nukelia kepurę
o namuos bežadžiai suolai
gilė rausia žemes
ant suolų labai tylūs
namai

gilė nukelia kepurę
lietui priekaištų neturi